Šv. Juozapo šventė seminarijoje. Tėvų diena (2012 kovas)

Šv. Mišios

Kovo 17 dieną Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarija šventė didelę šventę. Seminarijos bendruomenė, pagerbdama seminarijos globėją Šv. Juozapą, minėjo tradicinę kasmetinę Tėvų dieną. Seminarijoje apsilankė čia studijuojančių klierikų tėveliai bei artimieji, kurie apžiūrėjo šią dvasininkus Vilniaus arkivyskupijai ruošiančią aukštojo mokslo įstaigą. Seminaristų artimieji turėjo progos susipažinti su seminarijos patalpomis, koplyčia, sporto sale, sužinoti kokios yra maldos, mokymosi ir poilsio sąlygos čia besiruošiantiems kunigo tarnystei jaunuoliams.

Šv. Mišios

 11 valandą šventė prasidėjo šv. Mišiomis seminarijos didžiojoje koplyčioje, kurias aukojo Vilniaus arkivyskupas kardinolas A. J. Bačkis kartu su vyskupais A. Poniškaičiu, J. Tunaičiu, Lietuvos kariuomenės ordinaru vyskupu G. Grušu, seminarijos rektoriumi monsinjoru Ž. Vabuolu, vicerektoriumi kun. A. Šuškevič, seminarijos dvasios tėvu kun. Stasiu Kazėnu, SJ, propedeutinio kurso vadovu monsinjoru kun. V. Volodkovič bei kitais kunigais. Šv. Mišių homilijoje Jo Eminencija A. J. Bačkis pasidžiaugė, kad taip gausiai susirinkę tėvai bei artimieji paminėti Šv. Juozapą, dėkoti už jo globą ir prašyti jo užtarimo. Kardinolas prisiminė istoriją, kuomet 1945 m. uždarius Vilniaus seminariją reikėjo daug maldos į šį šventąjį, daug pasitikėjimo ir pastangų, kad Vilnius vėl turėtų seminariją, tačiau ne tiek patį pastatą pastatyti, bet kad ši aukštoji dvasininkų mokykla neštų vaisių, paruoštų tinkamus tarnystei Kristaus apaštalus, kurie  skelbtų Evangeliją mūsų Tėvynėje. Ganytojas paminėjo, kad šiuo metu yra 70 Vilniaus seminariją baigusių kunigų, kurie sudaro pusę visų Vilniaus vyskupijoje šiuo metu besidarbuojančių kunigų, kurie su malonumu ir pasišventimu tarnauja Dievo tautai. Kardinolas dėkojo Šv. Juozapui ir šeimoms už klierikus, kurie išgirdo Dievo balsą, kviečiantį sekti Jį, o taip pat ir visiems seminarijos dėstytojams, seminariją baigusiems bei čia dėstantiems kunigams, kurie padeda seminaristams eiti šiuo keliu.

Spektaklis

Tęsdamas mintį, Vilniaus arkivyskupas kardinolas priminė susirinkusiems muitininko maldą iš šios dienos Evangelijos, teigdamas, kad turbūt taip meldėsi ir šv. Juozapas sinagogoje, klausydamasis Dievo ir stengdamasis vykdyti Jo valią, kartu pabrėždamas, kad jam šis šventasis yra paklusnumo Dievo valiai pavyzdys. Vilniaus ganytojas trumpai priminė tuos negausius faktus iš Šv. Rašto apie šv. Juozapą ir komentuodamas juos kalbėjo, kad jis turėjo ypatingą misiją – globoti kūdikėlį Jėzų, kuriam atstojo tėvą, ir Mariją, abiems jis buvo šeimos galva ir pabrėžė, kad mus turėtų žavėti paklusnumas Dievo valiai, kad jis kaip ir Marija buvo pasiruošęs pasakyti „teesie“, kaip kad ji atsakė Dievui. O kuomet Marija tapo nėščia, ieškojo būdų gražiai su ja pasielgti, ją atleisti, tačiau Dievo angelas apreiškė, kokia yra Dievo valia, tęsė ganytojas, o tai žmogiškai žiūrint prieštaravo jo norams turėti Mariją kaip žmoną, nes Dievas pasakė, kad bus ne taip. Čia kardinolas atkreipė dėmesį, koks sunkus pasirinkimas yra paklusnumas Dievo valiai, kuomet Juozapas nežinojo, kas vyksta: varginga kelionė į Betliejų, sunkios kelionės sąlygos, bėgimas į Egiptą, paskui dvylikamečio vaiko Jėzaus dingimas ir atradimas šventykloje. Tokiu būdu, tęsė kardinolas, visas šv. Juozapo gyvenimas buvo problema, bet jis ėjo tuo keliu mylėdamas Dievą, Jėzų ir Mariją, neieškodamas sau naudos, nepaisydamas savo norų, ėjo ten, kur Viešpats šaukia. Kiekvienas iš mūsų, teigė ganytojas, turi savo pašaukimą, savo misiją, anot motinos Teresės iš Kalkutos „padaryti ką nors gražaus dėl Dievo savo gyvenime“. Kiekvienam žmogui net savo nežymiu gyvenimu reikia ieškoti Dievo valios ir vykdyti Jo mums paskirtą misiją. Jo Eminencija , kreipdamasis į klierikus akcentavo, kad būtina kasdien įsiklausyti į tai, ką mums nori pasakyti Dievas, kad Jis mums visų pirma kalba per sąžinę, nes ji yra Jo balsas mūsų širdyse. Mes turime apsispręsti, ar priimti mums Dievo siūlomą kelią, klausant savo sąžinės, ar eiti savo keliu. Sąžinė mums padeda atskirti gėrį nuo blogio, nuo tų dalykų, kurie mus atitolina nuo Dievo. Kiekvienas žodis, mintis, išgirsta iš kunigo ar net jaunų žmonių verčia mus susimąstyti, apgalvoti ir spręsti, kaip vykdyto Dievo valią. Mums svarbu atpažinti kasdieniniam gyvenime, ko Dievas nori iš mūsų, nereikia laukti jo apsireiškimų ir tai jau yra pašaukimo pradžia. Svarbu ir įsiklausyti į tai, ką mums kalba Šv. Raštas, kuomet kasdien skaitom ir mąstom Dievo žodį, ir dažnai atrodo, jog tai sakinys parašytas mums, sakė arkivyskupasas, Šv. Raštas ir yra Dievo balsas, kuris parašytas mums ir kažką pasako. Šios dienos Evangelijos skaitinys, tęsė ganytojas, apie muitininko maldą, kur jis meldžiasi žodžiais „būk gailestingas man nusidėjėliui“, turime visi suprasti, kad esame nusidėjėliai ir kad mums labai reikia Dievo Gailestingumo, kad galėtume eiti savo pašaukimo keliu. Čia ganytojas priminė maldos apibrėžimą, primindamas, kad tai yra pokalbis su Dievu ir pastebėjo, kad dažnai žmonės sako, kad aš Dievo negirdžiu, tačiau mes vis tiek turim gyventi, būti Jo artume, kad atpažintume tą valią. Čia arkivyskupas pacitavo popiežiaus Benedikto XVI žodžius, kad tik būdami kartu su Dievu, turime teisę eiti ir kalbėti apie tai kitiems žmonėms. Malda reikalinga tam, kad galėtume priimti viską, kas vyksta mūsų gyvenime ir drąsiai eiti pirmyn. Kardinolas pareiškė nuomonę, kad Šv. Juozapas čia yra mums pavyzdys, kuris paaukojo visą savo gyvenimą, kad vykdytų Dievo valią ir pridūrė, kad jis supranta, kaip tai yra sunku. Ganytojas pacitavo vienos vienuolės iš Dievo Gailestingumo šventovės Italijoje maldos žodžius, kurią labai mėgo palaimintasis Jonas Paulius II, nuvykęs į tą vietą iškart po savo išrinkimo: „teišsipildo man Dieve, tavo šventa valia, net kai jos nesuprantu, teišsipildo visur ir visada“. Todėl ir mes, nežiūrint į tai, kad nesuprantame Dievo valios ir mums yra sunku gyvenimo kelyje, turime sakyti Jam: „teesie Tavo valia“. Todėl, sakė Jo Eminencija, kad kartu su mumis maldoje prašo Šv. Juozapo, kad Jis padėtų mums visuomet vykdyti Jo valią, kad globotų seminariją ir visą Bažnyčią ir pridūrė, kad vakar skaitydamas palaimintojo Jono Pauliaus II prieš 20 metų išleistą ganytojišką laišką, skirtą Šv. Juozapui, sakė, kad reikia šauktis šventojo globos, ne tik tam, kad gintų Bažnyčią nuo pavojų, bet kad remtų pasaulio naująją evangelizaciją, ypač tose sekuliarizuotose šalyse, patiriančiose krizę. Kardinolas homilijos pabaigoje reziumavo: „prašykime Šv. Juozapo, kad globotų Bažnyčią ir mus, tam, kad mokėtume eiti savo pašaukimo keliu, kad mokėtume vykdyti Dievo valią, kasdien kartodami „teesie Tavo valia“.

Spektaklis

Po šv. Mišių kardinolas, vyskupai, kunigai ir seminaristų artimieji kartu su visa bendruomene susirinko į konferencijų salę, kurioje V kurso klierikai suvaidino spektaklį „Oskaro ir močiutės Rožės pamoka“ pagal Eric‘o-Emmanuel‘io Schmitt knygą „Oskaras ir Ponia Rožė“. Tai spektaklis, pasakojantis apie 10 metų berniuką vardu Oskaras, sergantį kraujo vėžiu, kuriam nepavyko kaulų čiulpų persodinimo operacija. Žinodamas tai, Oskaras gyvena kiekvieną dieną tarsi 10 metų. Savo patirtį, jausmus jis atskleidžia jį lankančiai socialinei darbuotojai poniai Rožei, kurią vadina močiute Rože, ir Dievui. Tokiu būdu per 12 dienų jis sužaidžia tai, ko iš tikrųjų nepatirs – meilę, santuoką, neištikimybę, vaikus, senatvės nuovargį ir vienatvę. Šį žaidimą sergančiam Oskarui pasiūlo močiutė Rožė – labai išmintingas žmogus, kuris sugeba įsijausti į vaiko situaciją, kalbėti su juo apie tai, kas jam įdomu ir svarbu, paguosti jį išgalvotomis šmaikščiomis istorijomis apie imtynes, viltingai nuskaidrinti kiekvieną gyvenimo akimirką. Tokiu būdu šio vaidinimo pagrindinė mintis būtų, kad mažo žmogaus mirtis, kuri davė didelę pamoką močiutei Rožei, gali ją duoti ir kiekvienam iš mūsų.

Agapė

Po spektaklio svečiai su seminarijos bendruomene susirinko seminarijos valgykloje, kur rektorius Ž. Vabuolas pasveikino visus susirinkusius, padėkojo klierikų ir vadovybės vardu kardinolui ir vyskupams už šv. Mišių auką ir už žodį bei už kardinolo suteiktą dispensą švęsti šią dieną gavėnios metu. Monsinjoras priminė, kad Šventosios Dvasios dėka per kardinolo pastangas buvo atkurta Vilniaus seminarija, padėkojo atvykusiems ir negalėjusiems dalyvauti šventėje buvusiems atruktos Vilniaus seminarijos rektoriams ir dėstytojams, o ypač susirinkusiems tėveliams, kurie paaukojo pagal Šv. Rašto pavyzdį savo sūnus kunigo tarnystei, bei prašė palaikyti savo atžalas šiame pasiruošimo būti dvasininkais kelyje. Klierikų vardu žodį tarė VI kurso seminaristas M. Apriško. Garbingiausiems svečiams Juozapams įteiktos dovanos jų varduvių proga. Šv. Juozapo minėjimas seminarijoje baigėsi šventiniais pietumis.

Žilvinas Treinys

 
 
   į viršų  
 
     
     
 
    © Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarija
 
 Kontaktai  Biblioteka  Į titulinį puslapį