Liudijimai  •  Maldos  •  Informacija stojantiems  •  Nuorodos
 
     
 

Pašaukimo liudijimai

Nikolaj Polujanov, I kursas
(2007 - 2008 m.m.)

Gimiau tikinčioje šeimoje, šeimoje esu vyriausias vaikas, turiu dar du brolius ir vieną seserį. Krikštytas ortodoksų cerkvėje, nebuvau praktikuojantis ortodoksas, bet ir priešiškumo cerkvei nejaučiau. Į vietinę miesto bažnyčią nevaikščiojau, manydamas, kad ortodoksui lankytis katalikiškoje bažnyčioje netinka. Visą savo laiką skirdavau muzikai ir sportui. Gyvenimą planavau sieti su muzika; ji man buvo ir tebėra labai svarbi gyvenimo dalis, padedanti realizuoti save. Labai patiko ekstremalaus sporto šakos, ypač mėgau važinėtis riedlente. Taip mano laiką ir užimdavo riedlentė ir grojimas.

Mokykloje visada buvau vidutiniokas. Mokytis labai nesistengiau, tiesiog žinojau, kad galiu ir geriau, bet man užtekdavo ir vidutinio įvertinimo. Nors nebuvau praktikuojantis ortodoksas, bet visada rinkdavausi tikybos pamokas, jos man labiau patiko nei etikos pamokos. Per tikybos pamokas dažnai pykdavausi su mokytoja dėl to, ką ji dėsto, arba dėl savo pažiūrų.

Apie Dievą beveik negalvodavau, bet jį prisimindavau, kai ko nors labai trokšdavau. Dievas man buvo lyg norų pildytojas. Taip pat gyvenime nebuvau susimąstęs apie kunigų seminariją, nes nieko nežinojau apie kunigus. Bijojau jų ir nesupratau jų gyvenimo būdo.

Visą laiką žinojau, kur stosiu, ir tuo neabejojau, kol atėjo dvylikti mokslo metai. Vėl pasirinkęs tikybą, iš mokytojos sužinojau naujieną, kad norint gauti tikybos įskaitą reikia vaikščioti į bažnyčią. Labai tam priešinausi, bet pagaliau vieną sekmadienį pirmą kartą nuėjau į vietinę bažnyčią. Viskas, ką ten pamačiau, man buvo nauja ir neįprasta. Kaip tik tuo metu ten buvo atvažiavusi Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos evangelizacinė grupė, ir visai netikėtai po mišių buvau pakviestas dalyvauti jų programoje. Kvietimas man buvo labai netikėtas, nes prie manęs priėjo ir pasiūlė prisijungti prie viso kito jaunimo. Tą dieną bažnyčioje praleidau daug laiko, todėl kai grįžau namo, mano tėvai buvo nustebę, kad taip ilgai ten užtrukau. Taip viskas ir prasidėjo, staiga kilusi mintis apie kunigų seminariją manyje įsišaknijo ir augo, bet baimnausi dėl to, kad nieko apie tai neišmanau. Po kurio laiko kreipiausi į tikybos mokytoją, prašydamas paaiškinti, kas yra kunigystė. Ji man pasiūlė susitikti su kunigu. Labai bijojau susitikimo, nes gyvenime nebuvau akis į akį bendravęs su kunigu. Kai susitikau su juo ir išsakiau savo norą, jis mane priėmė ir daug ką išaiškino. Esu labai dėkingas jam, o labiausiai Dievui, už šią gautą dovaną.

Galų gale iškilo klausimas, kaip apie tai pranešti tėvams. Po įvairių užuominų aš jiems apie tai pasakiau. Abiejų tėvų reakcija buvo man staigmena, nes nesulaukiau jokio priešiškumo. Niekada nepamiršiu, kaip mano mama be žodžių atnešė Naująjį Testamentą ir įteikė jį man; iki tada net neįsivaizdavau, kad ji jį turi. Taip gavęs tėvų sutikimą pradėjau siekti tikslo. Mane labai palaikė tikybos mokytoja, be kurios pagalbos nebūčiau žengęs tokio žingsnio, ir klebonas. Labai gerai, kai padeda ir palaiko Dievo atsiusti žmonės.

Kad galėčiau eiti tuo keliu, man reikėjo daug ko išmokti, nes neturėjau net elementariausių žinių, kurias vaikai gauna prieš pirmąją Komuniją. Pagaliau atėjo ta diena, kai galėjau išpažinti katalikų tikėjimą viešai; tai dar viena diena, kurios niekada nepamiršiu.

Nė vienas mano draugas iki mano įstojimo akimirkos netikėjo, kad aš tikrai pasirinksiu šitą kelią.

Dėkoju Dievui už tai, kad esu čia, – tai puikus įrodymas, kad Dievo keliai nežinomi.

 
 
   į viršų  
 
     
     
 
    © Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarija
 
 Kontaktai  Biblioteka  Į titulinį puslapį