Pašaukimo liudijimai

Mindaugas Mizaras, VI kursas
(2006 - 2007 m.m.)

Augau tradicinėje lietuvių šeimoje. Tėvai nebuvo labai giliai tikintys, tačiau sekmadieniais su visa šeima visuomet dalyvaudavome šv. Mišiose, švęsdavome didžiąsias šventes. Tikėjimas, mano manymu, ir buvo perduotas iš kartos į kartą. Žaviuosi, kad mano pamaldumas buvo sąmoningas, o ne fanatiškas. Mūsų šeimai sekmadieniai būdavo didžiulė šventė: atsikeldavome, pasipuošdavome ir eidavome į bažnyčią. Gyvenau įprastą gyvenimą: lankiau Vyturių vidurinę mokyklą, mokiausi, bendravau su draugais, turėjau savo pomėgių.

Jeigu ieškosime tikrojo pašaukimo pradų ir pirmojo žingsnio, kuris pastūmėjo pasirinkti šį kelią, tai viskas prasidėjo nuo katalikiškosios stovyklos Tauragnuose, Utenos rajone. Su šeima gyvenome nuosavame name, mane supo sava kompanija, o vasarą suvažiuodavo aplink gyvenančių šeimų vaikai, gyvenantys kituose miestuose. Tą „lemtingąją“ vasarą buvau susiplanavęs praleisti su draugais, tačiau tėvai netikėtai pasiūlė važiuoti į stovyklą. Man, beveik niekada nekeliančiam kojos iš namų, tai buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Nepaisydami mano spyriojimosi, jie nuvežė mane į stovyklą. Važiuojant galvoje vis sukosi mintis, kad ten be pamaldų daugiau nieko taip ir nepamatysiu. Pasirodo, klydau. Jau pirmąjį vakarą stovykloje susidraugavau su bendraamžiais iš visos Lietuvos, o ypač mane sužavėjo Tauragnų parapijos klebonas Bronius Šlapelis, kuris mane pakalbino, pasisveikindamas padavė ranką. Žavėjausi jo bendravimu ne tik su jaunais, bet ir senais žmonėmis. Nuo tos vasaros ir prasidėjo stovyklų lankymo metas. Po stovyklų parvykęs namo jausdavausi lyg šventas angelėlis, bet vos spėjus grįžti namo tas šventumas pernelyg greitai išgaruodavo.

Kartą mano stovyklos draugas Irmantas sako: „Mindaugai, eime prie altoriaus patarnauti“. „Tu ką, gal išprotėjai“, – pamaniau. Man vis atrodė, kad tie patarnautojai – pagrindinis Mišių „varikliukas“, o kunigui reikia tik pastovėti... Nežinau kaip, bet mes vieną sekmadienį su tuo draugu nuėjome į bažnyčią patarnauti. Pirmi įspūdžiai ir prisiminimai išliko iki šiandien.

Gyvenau aktyvų gyvenimą: mokykla, muzikos mokykla, bažnyčia, namai... Ir taip kasdien. Net mama sakydavo, kad esu toks žmogus, kurio visur pilna. Taip bėgant jaunatviškoms dienoms, vis dažniau susimąstydavau: o gal aš noriu būti kunigu? Labai greitai tokias mintis vydavau šalin. Taip svyravau iki 12 klasės, bet nenumaldomai artėjantys egzaminai vis dažniau priminė, kad pats laikas apsispręsti. Apsisprendžiau rinktis kunigystės kelią.

Tėvai, draugai ir artimieji į šią žinią reagavo skirtingai. Šeima tokį mano apsisprendimą priėmė labai natūraliai. Nors mano tėtis paprastai savo emocijų viešai nereiškia, tačiau tądien, kai išvažiavau į seminariją, mačiau jį susijaudinusį ir apsiašarojusį. Džiaugiuosi savo šeima, kad iš jos niekada nejutau jokio stūmimo ir prievartos. Draugų reakcija buvo įvairi. Mano bendraklasiai, draugai ir kaimynai turbūt jautė, kad pasirinksiu tokį kelią. Yra žmonių, kurie gerbia mano pasirinkimą, tačiau kartais sulaukiu ir pašaipių replikų: „Žiūrėk, kad ir tau nebūtų kaip Liudui Vasariui“.

Seminarijoje gyvename pagal tam tikrą tvarką: reikia anksti keltis, dalyvauti bendruomeninėse pamaldose, šv. Mišiose, lankyti paskaitas. Sunkiausia buvo mokytis pirmais ir antrais studijų metais, bet, manau, šį jausmą išgyvena kiekvienas ką tik mokyklą pabaigęs ir namus palikęs jaunas žmogus. Per atostogas teko išvažiuoti į užsienį, mokytis anglų kalbos, susipažinti su kitomis tautomis, kultūromis, įvairia pasaulėžiūra ir mentalitetu.

Tikrai nesijaučiu suvaržytas nei seminarijoje, nei kasdieniame gyveni¬me, nes pats renkuosi tokį kelią. Seminarijoje pirmiausia išmokau laikytis dienotvarkės, jaučiu, kad ši tvarka mane ugdo kunigiškam gyvenimo ritmui.

Šiandien renkuosi šį gyvenimo kelią pasitikėdamas Viešpačiu, kad Jis, pašaukęs mane ir dovanojęs pašaukimo dovaną, suteiks jėgų mano pasirinkimui įvykdyti.