Pašaukimo liudijimai

Jonas Naujokaitis, III kursas
(2006 - 2007 m.m.)

Esu vilnietis: čia mokiausi mokykloje, lankiau muzikos mokyklą, vėliau mokiausi Vilniaus konservatorijoje, dabar – seminarijoje Vilniuje. Didesnė mano trumpo gyvenimo dalis praėjo Lietuvos sostinėje.

Niekada nebuvau kuo nors kitoks nei kiti mano bendraamžiai. Gal tik kiek tylesnis, ramesnis. Bet, keista, niekada dėl to ypatingai nesikrimtau. Mokslai sekėsi pusėtinai: pirmūnas nebuvau, bet paskutinis irgi nesivilkau. Kartu mokiausi muzikos mokykloje „Ąžuoliukas“. Buvau gan gabus, bet stipriai pritingintis. Baigęs devynias vidurinės klases ir muzikos mokyklą, įstojau į Muzikos konservatoriją. Pastarojoje besimokydamas dar ir vargonininkavau.

Savo Žvėryno parapijos bažnyčioje praleidau nemažai laiko: tiek patarnaudamas prie altoriaus, tiek vėliau vargonuodamas. Dirbant mano prioritetas nebuvo atlygis; kur kas labiau vertinau ten patiriamą santykį. Didelę įtaką pašaukimui bręsti darė giesmės, kurių dažną tekstą apmąstydavau. Iš daugelio giesmių, kurias giedodavau, viena man ypač patiko, tai „Tau lenkiuos, o Dieve“. Kiekvieną kartą ji skambėdavo kitaip. Ji mane vis naujai kviesdavo, vis kita spalva sušvisdavo. Ir dar daug buvo tokių giesmių, kurios savy kažką talpino, kažką asmeniškai man.

Nors rimtai negalvojau apie kunigiškąją tarnystę, bet mane žavėjo šioje bažnyčioje tarnaujančių kunigų pavyzdys, atsidavimas, meilė parapijiečiams. Kadangi Eucharistija būdavo švenčiama dažnokai, paragintas Tėvo Vaclovo Aliulio, bandydavau įsigilinti, stengdavausi, kad neplauktų kažkas pro mane... Lengva pasakyti, o ryte šeštą valandą tai sunku išpildyti. Tad su daug didesniu pamėgimu rinkdavausi vargonuoti vakarinėms šv. Mišioms, idant sąmoningiau dalyvaučiau Aukoje.

Gimtojoje bažnyčioje sutikau ir susipažinau su kunigais marijonais. Čia stebėjau ir mąsčiau, svėriau: dėmesys žmogui, kuris ateina tiek suvargęs, tiek laimingas, apeigos – man visa tai buvo įdomu, nepaprasta, kažkaip kitaip. Tarnavimas Dievui ir žmogui mane traukė, jaučiau, kad tai mano kelias. Viską dėjau širdin, o pasakyti nebuvo kam... Nežinojau, nei kaip reikėtų parinkti žodžius, nei kaip kalbėti apie tai, kad Viešpats šaukia, o aš noriu atsiliepti į Jo kvietimą. Ilgainiui jau atsirado ir žodžių, ir vis didėjantis ryžtas. Visi mano mąstymai baigėsi tuo, kad atvažiavau ir parašiau prašymą stoti į seminariją.

Tad mano kelias prasidėjo Bažnyčios prieigose. Kai žvilgteliu atgal, „matau paliktas pėdas“, matau, kad mane Kažkas vedė. Dievo padedamas kasdien pradedu naujai eiti šiuo keliu, tikėjimo keliu. Prašau ir skaitytojo maldoje prisiminti mane.