Pašaukimo liudijimai

Stanislav Valiukevič, II kursas
(2006 - 2007 m.m.)

Nuo pat mažų dienų svajojau būti kunigu.

Gimiau ir augau krikščioniškoje šeimoje Varėnoje. Nuo pat mažų dienų patarnavau bažnyčioje. Labiausiai dėkoju savo močiutei, kuri mane pirmą kartą nuvedė į zakristiją, ten užsivilkau kamžą ir patarnaudavau apeigose.

Iš pradžių buvo nedrąsu, nepažįstami žmonės, tačiau labiausiai žavėjausi parapijos klebonu. Nežinau, kuo jis mane tada patraukė, bet nuo to laiko svajojau kuo greičiau užaugti ir tapti geru kunigu. Dar būdamas mažas meldžiausi, prašiau Dievo, kad mano svajonė išsipildytų. Kiekvieną sekmadienį kartu su šeima būdavau bažnyčioje. O jei kartais ir nepavykdavo bažnyčion nuvažiuoti, tai susėdę jaukiame namelio kamputyje drauge melsdavomės. Vis daugiau galvodavau apie kunigystę kaip apie man skirtą kelią.

Ketvirtoje klasėje ruošiausi Pirmajai Komunijai. Tas pasiruošimas pagilino mano tikėjimą. Džiaugiausi galėdamas priimti Dievą. Pirmosios Komunijos švente džiaugėsi ir mano sesutė, bendraklasiai. Pamažu pradėjau skaityti Šventąjį Raštą, skirtą vaikams, domėtis šventųjų gyvenimais. Labiausiai patiko lankyti bažnyčias, įvairias Marijos šventoves. Būdamas Lenkijoje sutikau vieną vienuolį kamaldulį ir paklausiau, kaip jam Dievas apsireiškė: kaip šviesa ar kaip žmogus? Jis pabučiavo man į kaktą, pasimeldė, pasakė, kad Dievas jam pasirodė kaip šviesa. Šį susitikimą prisimenu iki šiol. Mačiau, kaip jis vargingai gyvena. Man to vienuolio pagailo, todėl kiekvieną dieną pas jį ateidavau ir atnešdavau bandelių.

Labiausiai laukdavau vasaros, nes tada iš Lenkijos į Aušros Vartus dažnai eidavo piligrimai pasimelsti prie garsaus švč. Mergelės Marijos paveikslo. Susitikti su jais man buvo didelis džiaugsmas. Ne todėl, kad juos būčiau pažinojęs, bet jaučiau, jog mus jungia vienas tikėjimas ir tarp mūsų yra Jėzus Kristus. Prie jų prisijungdavau ir aš su savo sesėmis. Taip eidavome apie porą kilometrų. Bendraudamas su maldininkais, nors ir nedaug nukeliaudavau, jaučiausi kaip tikras piligrimas, nes kartu su keliaujančiaisiais meldžiausi, giedojau giesmes. Būdavo labai gaila, kad reikėdavo su jais atsisveikinti.

Mokydamasis mokykloje, o šventadieniais ir šiokiadienių vakarais patarnaudamas bažnyčioje, susipažinau su vienu kunigu, kuris mane labai sužavėjo ne tik savo pamaldumu, bet ir mokėjimu bendrauti tiek su jaunimu, tiek ir su vyresniais žmonėmis. Be to, kunigas mokykloje mūsų klasei kūrybingai dėstė tikybą, todėl mielai jo klausydavausi. Pabaigęs vidurinę mokyklą įstojau į Vilniaus pedagoginį universitetą. Tačiau supratau, kad tai ne mano kelias. Širdyje jaučiau, kad Dievas mane visai ne ten kviečia. Tais pačiais metais dar suspėjau atsiimti dokumentus ir įstojau į Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminariją. Kai draugai sužinojo, kad įstojau į Seminariją, vieni nuoširdžiai palaikė, drąsino, kiti – net nusiteikė priešiškai. Tačiau aš buvau pats laimingiausias žmogus pasaulyje.

Laikas bėga, o mano gyvenimo svajonė pamažu pildosi. Esu įsitikinęs, kad Viešpats mane lydi nuo pat mažų dienų. Todėl nėra ko bijoti ir verta Dievu pasitikėti.