Kun. Gintaras Grušas

Nors būdamas Seminarijos rektoriumi turėjau atlikti nemažai administracinių darbų, šis paskyrimas leido ypatingu būdu patirti tėviško auklėtojo vaidmenį kunigo tarnystėje. Nors ne kartą esu atlikęs dvasinės tėvystės vaidmenį kitose pastoracinėse tarnystėse, dirbdamas su jaunimu ar būdamas asmeniniu dvasios tėvu, seminarijoje ryšys tarp rektoriaus ir klierikų yra ypatingai tėviškas. Man tai buvo puiki proga perduoti dvasinę patirtį ir kunigo gyvenimo identitetą naujajai kartai, pašauktai Dievo ir besirengiančiai vesti Dievo tautą ateityje.

Dirbdamas seminarijoje dar kartą įsitikinau, kokią didelę tikėjimo patirtį įgijau šeimoje bei bendraudamas su savo buvusiais dvasios tėvais. Dėl to atsidėkodamas Dievui už visas gautas malones dalijausi jomis su tais, kurie dabar pradeda žengti dvasinio pašaukimo keliu. Iš arti pamačiau, kiek daug jaunuolių kenčia nuo vaikystėje ar paauglystėje patirtų žaizdų, kiek daug jų nežino, kas yra tėvo meilė. Tikiuosi, kad nors truputį prisidėjau padėdamas auklėtiniams patirti Tėvo rūpestį, kad po šventimų jie būtų tokie dvasios tėvai ir ganytojai, kokių laukia Bažnyčia.

Mūsų Bažnyčiai ir visuomenei reikia dvasios vadų. Tėviška ranka prisidėdamas prie šio auklėjamo darbo, giliai pajutau asmeninį įnašą statant Bažnyčią ateities kartoms.

Šventasis Tėvas savo posinodiniame apaštališkajame paraginime Pastores Dabo Vobis nuodugniai aptarė intelektinio ir dvasinio ugdymo svarbą bei ryšį. Iš viso pristatė keturių ugdymo sričių integracijos būtinumą: žmogiško, dvasinio, intelektinio ir sielovadinio ugdymo programą (žr. PDV, 43–59).

Visose šiose srityse turi būti siekiama brandos bei dermės, kitaip nė viena jų nepadės įgyvendinti kunigo tarnystės reikalavimų.

Intelektinėje plotmėje seminarija yra aukštoji mokykla, suteikianti akademinį išsilavinimą – joje studentams ne tik perduodamas tikėjimo lobynas, bet ir ugdomas jų kritiškas, metodologiškas bei savarankiškas mąstymas. Tačiau teologijoje intelektinis ugdymas neįmanomas be tvirto dvasinio pamato, kitaip nutolstama nuo teologijos mokslo esmės. Vien pamaldaus dvasinio gyvenimo irgi neužtenka, nes šiandien visuomenės išsilavinimo lygis reikalauja, kad žmonės ne aklai tikėtų, bet sąmoningai išpažintų, ką patys yra apmąstę ir tiki. Sparčiai besikeičiančiame pasaulyje žmonėms natūraliai kyla daugybė klausimų – etikos ir moralės srityse, socialinio teisingumo sferoje, ir ieškodami atsakymų jie dažnai kreipiasi į savo ganytojus. Kunigas turi turėti ne tik tikėjimo žinių, bet ir mokėti jas pritaikyti bei pristatyti. To reikalauja jo sielovadinis darbas; to reikalauja ir jo asmeninė tikėjimo kelionė.

kun. Gintaras Grušas