t. Philippe-Marie Mossu FJ Pamenu Kardinolą dažnai kartojus, kad asmeninis dvasinis kunigo gyvenimas labai svarbus, norint tinkamai ugdyti žmogų kunigystei. Taigi kėliau sau pagrindinį klausimą: kaip padėti seminaristams augti dvasiškai? Pirmasis žingsnis – suvokti, kad turime tik vieną, o ne tris ar daugiau gyvenimų šioje žemėje: žmogišką, jausminį, dvasinį, amžinąjį gyvenimą ir t. t. Mūsų gyvenimas yra vienas, iš malonės kylantis dieviškasis meilės gyvenimas Kristuje, pajėgus apimti visas kitas gyvybines mūsų galias. Stengiausi padėti auklėtiniams tai suprasti ir leisti šiai naujai meilei perkeisti mūsų žmogiškąjį gyvenimą, mūsų dvasią ir kūną. Ši meilė kyla iš to, kad Jėzus kiekvieną iš mūsų, ypač savo kunigus, pasirenka asmeniškai (Jn 15, 16). Pirmasis žingsnis labai svarbus tam, kad suprastume, jog kunigystės pašaukimas nėra vien pareigos. Tai – žmogiškas įsipareigojimas asmeninei meilei drauge su Dievo Sūnumi. Pirmieji mano žodžiai susitikus su seminaristais buvo: „Yra tik vienas kunigas Bažnyčioje, ir nėra vietos kitam!” Pamenu klausiančius žvilgsnius: „Kam gi tada mes čia esame?” Ši vienybė su Jėzumi, vieninteliu Bažnyčios Kunigu – ne vien atliekant sakramentinę kunigo tarnystę, bet ir asmeniniame gyvenime – vienintelis būdas išsaugoti jaunatvišką įkarštį (Plg. Mt 18, 3). Ir tai ne pamaldumo klausimas. Net milijonai pamaldumų ne tik nepajėgs išsaugoti, bet netgi neaugins entuziastingo jaunuolio Kristuje. Maldingumas pernelyg subjektyvus, o kunigui reikia labai objektyvios Jėzaus asmens patirties, Jo buvimo patirties, Jo asmeninio įsipareigojimo kiekvieno gyvenime, visuose gyvenimo įvykiuose – džiaugsminguose ir skausminguose. Kitaip kunigystė negalės padaryti jaunuolių laimingų: prireiks daug įvairių kompensacijų… Antrasis dvasios tėvo žingsnis – pačiam palaikyti šį ypatingą asmeninį ryšį su Jėzumi. Taigi ir jam reikia dvasios tėvo! Jei pats asmeniškai nebūsiu patyręs to, apie ką kalbu, nepajėgsiu padėti kitiems. Galiu taikyti puikią dvasinę metodiką, būti tobulas dvasinis vadovas, bet nebūsiu dvasios tėvas vardu To vienintelio, kuris savo mylimojo Sūnaus pavyzdžiu gali kurti dieviškąjį gyvenimą žmogaus širdyje. Šiame žingsnyje slypi ir didžiulis pavojus: mano patirtis neturėtų būti man pavyzdys, kaip elgtis su žmonėmis, kuriems padedu. Šventoji Dvasia yra vienintelis dvasios vadovas, pajėgus įtraukti asmenį į šią Kristaus meilės patirtį. Taigi, turiu būti tik Šventosios Dvasios įrankis, kitaip dirbsiu savo, o ne Dievo darbą. Idant būčiau ištikimas Šventosios Dvasios įrankis, turiu pats leisti Šventajai Dvasiai vesti mane mano gyvenime su Kristumi. Užuot stovėjus žmonių priešaky, kartu su jais stovėti Jėzaus akivaizdoje ir priimti Jo Dvasios dovaną jiems ir sau. Mes kartu einame šiuo keliu pas Jėzų. Mano kunigystė tėra pagalba siūlant teisingas įžvalgas grindžiamas Bažnyčios, ypač AGAPĖS, teologija. Be šios teologinės tiesos būsiu lyg aklas, besistengiantis padėti kitam aklajam… To, ką jaučiame, nepakanka, kad atrastume Apreiškime ir Tradicijoje glūdinčią tiesą. Mums reikia Bažnyčios autoriteto. Trečiasis žingsnis yra neturtas. Dvasios tėvas turi būti labai neturtingas. Ilgai klausytis prieš duodant patarimą, daugiau klausyti negu kalbėti, daugiau melstis negu aiškinti, daugiau mylėti, negu valdyti, labiau pastūmėti į Jėzaus rankas, negu laikyti savosiose. Šis paskutinis žingsnis reikalingas tam, kad žmogus, kuriam padedi, taptų vis laisvesnis Šventojoje Dvasioje. Dvasios tėvas neturi išnykti, bet pasilikti ir atsakyti į klausimus, kai žmogui prireiks pagalbos. Kai Dvasios tėvas suvokia, kad ugdytiniui nebereikia jo tiek, kiek anksčiau, kai šis pasako, kad Jėzus užima vis daugiau Dvasios tėvo vietos – jam tai yra didžiausias palaiminimas! t. Ph.-M. Mossu FJ