Kun. Robertas Šalaševičius
Popiežiaus kelionės ir Seminarijos atkūrimo 10-mečio minėjimas
2003 09 05

„Atostogos pralėkė kaip trumpas sapnas, ir ryt vakare jisai jau vaikščios apytamsiais, dulkėmis trenkiančiais koridoriais, klūpos ankštoj koplyčioj, matys šventojo Aloyzo ir šventojo Stanislovo Kostkos išlenktus paveikslus ir girdės monotonišką dvasios tėvo balsą.“ (V. Mykolaitis-Putinas, Altorių šešėly, in Raštai, IV, Vilnius 1992, 67)

„Seminarija <...> yra ne tik vieta arba materiali erdvė, bet pirmiausia dvasinė erdvė, gyvenimo kelias, ugdymo procesą palaikanti ir įgalinanti atmosfera <...>. Gyventi seminarijoje, evangelijos mokykloje, reiškia gyventi sekant Kristumi kaip apaštalams, leistis būti jo įvesdintam į tarnybą Dievui ir žmogui <…>. Rengtis kunigystei reiškia mokytis asmeniškai atsakyti į esminį Kristaus klausimą: ‘Ar myli mane?’ (Jn 21,15). Būsimojo kunigo atsakymas gali būti tik visiškas jo gyvenimo paaukojimas“ (PDV 42).


Dievo ir žmogaus susitikimas

Pradėjau cituodamas visiems gerai žinomo rašytojo, kunigo Vinco Mykolaičio-Putino romano Altorių šešėly eilutes. Praėjo beveik šimtmetis nuo aprašomo laiko, tačiau ir šiandien kai kurie žmonės įsivaizduoja seminariją būtent tokią. Todėl labai džiaugiuosi, kad apsilankę čia savo akimis galite įsitikinti – bent jau koridoriai nėra tamsūs ir dulkėmis trenkiantys, o koplyčia – ne ankšta.

Antroji perskaityta citata – iš popiežiaus Jono Pauliaus II 1992 metais paskelbto dokumeñto apie kunigų gyvenimą bei ruošimą šiuolaikiniame pasaulyje Pastores dabo vobis „Duosiu jums ganytojų“. Šiuo metu tai vienas pagrindinių šaltinių, bylojančių apie tai, kas yra seminarija ir kokia ji turi būti.

Sakyčiau, kad seminarija yra viena didelė paslaptis. Paslaptis ne todėl, kad apie ją būtų mažai žinoma. Šiomis dienomis atrodo, jog netrukus ateis laikas, kai dažnõs televizijos laidos ar leidinio redaktorius jausis nepilnavertis, jei nepraneš ko nors blogo apie seminariją. Seminarija yra Slėpinys, nes ji – Dievo ir žmogaus ypatingo susitikimo erdvė. Niekas niekuomet nesugebės paruošti išsamaus reportažo apie šio susitikimo tikrovę. Neįmanoma perskaityti pranešimo, kuris aprėptų visus jo niuansus. Bet išleidus iš akių Dievo ir žmogaus susitikimo Slėpinį nieko svarbaus apie seminariją pasakyti neįmanoma. Nes kaip tik jame ir glūdi didžiausias seminarijos gyvenimo dramatizmas. To susitikimo nuostaba, to keliavimo drauge su Viešpačiu vingiai yra neišsemiamas naujumo ir atradimų šaltinis.

Vilniaus seminarija

Mūsų susitikimo istorija prasidėjo 1993 metų vasarą, kuomet 22 jaunuoliai buvo priimti į atkurtąją seminariją, ir rugsėjo mėnesį leidosi savo kelionėn į kunigystę. Išoriškai seminarija labai skyrėsi nuo dabartinės. Nebuvo nei naujų patalpų, nei įspūdingo pedagoginio personalo, nei tokio gausaus klierikų būrio. Bet dėl to nesijautėme esą mažiau apdovanoti. Džiaugėmės ir didžiavomės, kad esame Dievo galybės ir Bažnyčios gyvybingumo ženklas konkrečiu istorijos momentù.
Šiandien Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarija turi aukštosios mokyklos statusą, teologijos studijų programa yra pripažinta Popiežiškojo Laterano universiteto ir afiliuota su šio universiteto teologijos fakultetu. Tarp mūsų dėstytojų yra kunigų ir vienuolių, įvairaus amžiaus pasauliečių vyrų bei moterų. Seminarijoje kunigystei ruošiasi ne tik Vilniaus arkivyskupijos, bet ir Panevėžio bei Kaišiadorių vyskupijų kandidatai. Šis augimas, be abejonės, džiugina. Tačiau liekame blaiviai kritiški sau mums iškelto uždavinio akivaizdoje.

Evangelizacija – pagrindinė Bažnyčios misija.
Geroji naujiena.


Popiežius minėtame dokumente seminariją vadina evangelijos mokykla. Graikiškas žodis euaggelion reiškia „gerąją naujieną“. Šiuo žodžiu pirmieji krikščionys išreiškė viso Kristaus įvykio esmę. Jėzaus gimimas, mokymas ir veikla, Jo mirtis ir prisikėlimas buvo priimti kaip geroji žinia iš Dievo. Žinia apie naują Dievo ir žmogaus santykių erą, apie laisvos, atsakingos ir ištikimos meilės pergalę istorijoje.

Žmogaus širdis nuolat trokšta gerų naujienų. Ir ne tik todėl, kad šiandien tarsi gėda viešai kalbėti apie kažką gera, skelbti apie šviesius įvykius; ne tik todėl, kad ilgus okupacijos dešimtmečius buvo bandoma tą troškulį patenkinti tuščiomis kalbomis apie nuolat gerėjantį gyvenimą. Gerumas yra savotiškas maistas, būtinas žmogui augti ir bręsti. Tai akivaizdžiausiai pastebima šeimoje. Vaikai užauga pilnaverčiai ir sveiki tiek, kiek jiems parodoma dėmesio ir gerumo.
Tačiau šis žmogiškas gerumas, net pats nuoširdžiausias, nepajėgus atliepti visų žmogaus poreikių. Kai kurie iš jų ataidi iš nesuvokiamų gelmių ir kviečia žmogų eiti toliau nei šis regimasis pasaulis, kartais net paneigiant jį. Tomas Mertonas, ilgą asmeninių ir skaudžių ieškojimų kelią nuėjęs žmogus, tapęs kataliku ir vienuoliu taip aprašo savo patirtį: „šis [žemiškojo pasaulio] neigimas nėra savitikslis, bet mūsų tikrojo aš atsikovojimas, dvasios išsilaisvinimas iš ribų ir nepakęstinų bei savižudiškų ryšių, iš savęs pavergimo kūnui, kuris neišvengiamai baigtųsi žmogaus, visuomenės ir pasaulio sunaikinimu“ (223).

Šis ėjimas tolyn, į nežinią yra bauginantis. Tad suprantama, kodėl taip mažai žmonių ryžtasi tokiai kelionei. Kita vertus, jos vengimas nuskurdina gyvenimą. Dievas iš nepasiekiamos tolybės prabyla žmogui suprantama kalba ir skelbia, kad kelionės gale Jis laukia žmogaus; maža to – kad Jis saugo ir veda žmogų per visą šią kelionę. Tai geroji – malonės – žinia. Bažnyčia ją globia, idant geroji žinia nepaskęstų istorijos įvykių sūkuryje. Seminarija atliks savo misiją, jei iki laikų pabaigos Kristaus vardą ir Jo paskelbtą Gerąją Naujieną bus galima bent išgirsti.

Kunigystė ir eucharistija.
Dėkojimas.


Krikščionybė, kaip, beje, ir kiekviena kita religija, suvokia save kaip galutinę ir dėl to viršesnę už kitas. Nuolankumas mums nėra kliūtis taip tikėti ir taip skelbti, nes remiamės ne savo išskirtinumu. Apaštalas Jonas, vienas iš Kristaus pašauktųjų pirmųjų mokinių, apmąstydamas savo tikėjimo patirtį, parašė: „Kas buvo nuo pradžios, ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką patyrėme ir mūsų rankos lietė, – tai skelbiame apie gyvenimo Žodį. Gyvenimas pasirodė, ir mes regėjome ir liudijame, ir skelbiame jums amžinąjį gyvenimą“. Ir dar kartą norėdamas pabrėžti pridėjo: „<...> Ką matėme ir girdėjome, skelbiame ir jums“ (1Jn 1,1–3).

Geroji žinia, evangelija, apie Dievo meilę žmogui tapo konkrečia žmogaus Jėzaus Kristaus gyvenime. Mums nereikia jos išrasti, už ją tegalime dėkoti. Tai yra antrasis seminarijos tikslas: paruošti žmogų, kuris suvokdamas ir dėkingai priimtų naują gyvenimą iš Kūrėjo rankų, o taip pat padėtų tą dėkojančio gyvenimo grožį bei prasmę atrasti kitiems žmonėms.
Gal girdėjote pajuokavimą, dažnai dedamą į pamaldžios močiutės lūpas: ir ką tie kunigėliai taip ilgai veikia seminarijoje? Per mėnesį išmoktų mišeles paaukoti, ir gana...

Tam tikra prasme galime sakyti, kad išmokti aukoti Mišių auką, kitaip tariant, švęsti dėkojimą, yra esminis seminarijos tikslas. Tačiau neužtenka mėnesio ar dviejų, nes tai nėra formali taisyklingų veiksmų, gestų seka. Dėkojimas, kurį švenčiame Mišiose – visą gyvenimą persmelkiantis dėkojimas. Maža to – pats kunigas tampa dėkojančiu gyvenimu, gyvu dėkingumu.

Tiesa, kartais žvelgiant į mūsų griežtus, kartais net rūškanus veidus sunku įžvelgti dėkingumo išraišką. Bet šis dėkojimas yra daug daugiau net už nuoširdžią šypseną. Jis mokosi ir moko išlaikyti žmogaus širdį atvirą tikėjimui Dievo gerumu, todėl kyla ne iš emocijų, remiasi ne savijauta, nuotaika ar išvaizda, bet pačiu Dievu, kuris panoro būti pažìntas kaip nukryžiuotas Dievas, paniekintas, atmestas, sumaitotas, bet net ir tą akimirką laiminantis visą žmoniją.

Studijos – tiesos ieškojimo įrankis.
Tarnavimas.

Mes tikime, kad tai nėra iliuzija, bet tiesa. Tiesos klausimas – vienas sudėtingiausių. Šventasis Raštas įdeda romėnų valdytojo – pagonies! – žodžius į pasakojimą apie Kristaus kančią: „Pilotas dar paklausė: ‘o kas yra tiesa?!’“ (Jn 18,38).
Į šį klausimą sunku atsakyti. Aš tik žinau, kad mes jos ieškome: studijomis ir visu gyvenimu. Nes kaip bylojo dar Platonas bei Aristotelis, o ir mūsų dienomis primena iškiliausi protai, siekiant atrasti tiesą būtinos pastangos ir derama etinė, moralinė laikysena.

Šitaip suvoktas tiesos ieškojimas remiasi antropologine koncepcija, kuri nuosekliai išplaukia iš krikščioniškojo tikėjimo postulatų, ir, gerai suprantame, nėra visuotinai priimtina. Aukštosios mokyklos vis labiau tampa profesinės tiesos, dažnai labai specializuotos tiesos, ieškojimo ir perteikimo vietomis. Seminarija kaip mokymo įstaiga klausia savęs ne tik ko norime išmokyti mūsų studentą, bet taip pat ir kokį žmogų laviname. Šiandienė švietimo sistema net paauglius verčia atspėti savo būsimą profesinę sritį ir pradėti specializuotus mokslus, o seminarija konkrečių žinių prioritetą pakeičia visuotiniu žmogaus ugdymu. Dvasinių vertybių kaip „neakademinių“ ignoravimą ji paverčia labai anksti žmonijos istorijoje mokslo titulą pelniusia teologija.

Taigi esame kitokie, esame skirtingi. Tačiau šiuolaikiška akademinė, kultūrinė visuomenė deklaruoja pripažįstanti ir vertinanti skirtumus. Seminarija savo išskirtinumu gali suteikti autentiško atvirumo paskatą. Priimti seminariją į aukštųjų mokyklų gretą – reiškia pranokti kasdienę ir būtiną konkurenciją tarp įvairių mokymo institucijų. Reiškia atpažinti ir pripažinti bendras mokslo šaknis, o kartu susitikti ties tikruoju visų mokslų ir studijų tikslu – tarnauti visuomenei, tenkinti pačius įvairiausius jos augimo ir brendimo poreikius, padėti kiekvienam žmogui išskleisti ir įvykdyti asmeninę misiją.

Seminarija didžia dalimi negali gyvuoti be geranoriškų partnerių, be dalyvavimo akademinėje, kultūrinėje terpėje. Žinoma, istorija mums liudija, kad nesuprasta, nepriimta ar net persekiojama Bažnyčia pajėgi rasti jėgų Dievo veikimui liudyti, Jo malonei skelbti. Tačiau tokiose situacijose visuomenė netenka galimybės pilnai išgyventi savo religinės tikrovės. Drįsčiau teigti – giliausios savo tikrovės. Jos neigimas palieka gilias ir skaudžias žaizdas. Tad seminarija, ruošdama ateičiai žmones mokančius liudyti tikėjimą, kuria sveikesnę visuomenę. Tačiau susidūrus su atšiauriu atmetimu, šis pozityvus įnašas tampa beveik neįmanomas. Susidūrus su apriorine panieka ir negarbinga kritika seminarijai, kaip ir visai Bažnyčiai, tenka kovoti dėl elementarių dalykų išsaugojimo, o ji turėtų skleistis turtingu tarnavimo žmogui ir visuomenei žiedu.

Matydamas gausiai susirinkusius akademinio ir politinio gyvenimo atstovus, kultūros, švietimo ir žiniasklaidos darbuotojus, baigiu viltinga gaidele. Ji remiasi tikėjimu, kad Dievas niekada neapleidžia savo mylimo žmogaus, t.y. kiekvieno žmogaus. Dievas pajėgus įveikti bet kokias kliūtis, idant padėtų atrasti giliausią tiesą apie šį pasaulį.

Kun. R. Šalaševičius