Kun. Kęstutis Dailydė Dvasios Tėvas yra žmogaus pasimatymo su Dievu mokytojas. Jis lydi žmogų iki Tėvo slenksčio; yra tarpininkas, kuris mato mylinčio tėvo akimis ir liudija Dievo Tėvo ištikimybę žmogui: nuramina ir padaro šventę, panašią į tėvo padarytą sūnui palaidūnui. Asmuo pamažu per Dvasios tėvą patiria beribį Dievo maloningumą, jo gerumą ir atvirumą žmogui. Myli ne Dvasios tėvas – jame myli dangiškasis Tėvas. O būti mylimiems yra vienintelis pasikeitimo, augimo kelias. Dažnai seminaristai nežino, kas yra Dvasios tėvas ar dvasinis gyvenimas. Dvasios tėvas yra tas, kuris įkelia raišąjį į baseiną (plg. Jn 5). Vargas klierikui, kuris neturi tokio žmogaus. Kas neturi Dvasios tėvo, rizikuoja neturėti tikros asmeniškos Dievo patirties,- nesutikti Dievo kaip asmens. Dvasios Tėvas pažadina žmogų Dievui, stebi, ar asmuo tikrai klusnus Šv. Dvasiai, ar teigia savo valią. Tikro dvasinio augimo ženklas – atvirumas. Be pasitikėjimo Dvasios tėvu ir atvirumo jam dvasinis gyvenimas neįmanomas. Seminaristas Dvasios tėvui turi būti permatomas. Kita vertus, Šv. Dvasia atveria žmonių širdis dvasios tėvams, todėl jie sugeba įžvelgti, per kuriuos jausmus ir mintis kalba Dievas, o kurie yra apgaulė. Dvasios Tėvas turi būti ryžtingas, sakyti tiesą, nes jis moko ne iš savęs paties,- jis remiasi tradicija. Dvasios Tėvas iš Bažnyčios priima pareigą vadovauti sieloms. Tas, kuriam vadovaujame, nėra mūsų sūnus, bet Jėzaus sūnus. Mes tarnaujame Jėzaus vardu. Tam reikia nusižeminimo. Dvasios Tėvas turi laukti, kol žmogus pats išsikalbės, turi klausyti,- jei reikia - net dvi ar tris valandas kreipdamas mintis į Jėzų ir klausdamas: ko Jėzui reikia iš tavęs. Visada turime ieškoti kartu su dvasios sūnumi, kaip patikti Jėzui. Santykis su Dvasios tėvu yra Emauso santykis: šnekučiuodamasis su Dvasios tėvu vieną dieną asmuo atpažins Kristų. Tuos, kurie Dvasios tėvu pasikliauja, jis nuolat palaiko malda. Dvasios Tėvas turi gerbti savo dvasios sūnų. Nesielgti su juo kaip su draugu ar bičiuliu, bet kaip su tuo, už kurį Jėzus praliejo savo kraują. Žiūrėti į kitą iš tikėjimo ir su tikėjimu. Tikėjimas yra kaip oras. Turime laimėti sielą ne sau, bet Jėzui,- priimti kitą tokį, koks jis yra, ir pakelti jį, kad jis pažvelgtų į Jėzų. Jei klierikas pakelia žvilgsnį į Jėzų ir Jėzumi nusivilia, jis neturi pašaukimo... Palydimas asmuo patiria vis didesnę laisvę. Dvasios tėvas – Kristaus žvilgsnio liudytojas – yra laisvės asmuo. Jis yra tarsi nematomas,- nesireklamuoja. Jo laikysena – nuolankumas Dievui. Ir kuo jo tarnystė tikresnė, tuo anksčiau baigsis: kai asmuo pradeda matyti Dievo meilę, Dvasios tėvas gali pasitraukti. Kun. Kęstutis Dailydė