Kun. Eigantas Rudokas 10 metų – ir daug ir mažai... Daug, nes tai dešimta amžiaus dalis. Mažai – nes ateitis reikalauja vis daugiau. Jaučiuosi su Seminarija tarsi suaugęs, nes prieš aštuonerius metus atėjęs iš jos taip ir neišėjau. Džiaugiuosi, kad jau nemažas būrelis įsijungė į sielovadą. Skaudoka, kad nemažai nesugebėjo pasakyti taip Kristui, kuris juos pašaukė. Kuo mano kunigiškajai tarnystei buvo svarbus vadovavimas Seminarijai? Sakyčiau, per dvejus metus viskas bėgo bent penkis kartus greičiau nei įprastai. Padėjo labiau pažinti žmogaus psichologiją, išmokė apskaičiuoti bent tris žingsnius į priekį, gerbti kito nuomonę, o labiausiai – ir už tai dažnai Dievui dėkoju – išmokė pasitikėti Dievo Apvaizda ir žvelgti tiesai į akis. Būkime „biedni“, bet teisingi – Seminarijoje kartotą tiesą ir toliau kartoju. Koks intelektinio ir dvasinio ugdymo santykis Seminarijoje? Sunku išmokyti seminaristą logiškai mąstyti, daryti drąsias, protingas teologines išvadas, patarti ieškančiam, padėti abejojančiam, jei nebuvo tam padėti tvirti pamatai mokykloje, dar sunkiau būsimojo kunigo dvasinio gyvenimo formacijai, jei nebuvo meldžiamasi, mąstoma, pagaliau domimasi, išgyvenama dėl Bažnyčios ir prieš Seminariją, ir Seminarijoje... Seminarijoje tikrai daroma viskas, kad intelektinis ir dvasinis ugdymas eitų kartu, tik gaila, kad daug laiko ir jėgų aukojama tam, kad būtų užkamšytos tos nelemtos spragos. Linkiu Seminarijai gyvuoti ilgai ilgai. Kun. E. Rudokas