Pašaukimo liudijimai

Ronald Kuzmickas, I kursas
(2006 - 2007 m.m.)

Kunigystės sakramentas – tai Dievo buvimo tarp žmonių ženklas ir viena iš didžiausių malonių, kokia Dievas gali apdovanoti žmogų. Kvietimą sekti Kristaus keliu išgirstame įvairiuose gyvenimo posūkiuose, kiekvienas skirtingai. Būtent tada tenka atsakyti į klausimą: ar noriu atsiduoti kunigiškai tarnystei ir aukoti savo gyvenimą Dievui ir žmonėms?

Keliaudamas vaikystės prisiminimais dažnai bandžiau rasti dieną, kai pirmą kartą išgirdau Dievo šaukimą, dieną, nuo kurios pradėjau galvoti apie kunigystę. Dabar žinau, jog toji diena yra susijusi su vienu vaikystės atsitikimu, kurio tikriausiai niekada nepamiršiu. Turiu pripažinti, kad tuo metu (buvau 6–7 metų amžiaus) man labai patiko kunigo asmuo, tačiau nemokėjau paaiškinti, kodėl. Gal dėl aprangos arba jam rodomo išskirtinio dėmesio. Kartą laidotuvėse dėmesingai žvelgiau į kunigą, į tai, kaip jis atlieka apeigas, tačiau žmonių buvo labai daug ir aš, dar vaikas, nedaug ką tegalėjau pro juos pamatyti. Kai atsibodo būti tik klausytoju, nusprendžiau ,,prasiveržti“ pro žmonių minią ir tapti žiūrovu. „Prasiveržiau“ iki pat kunigo. Taigi tikslą pasiekiau, nors ir gavau pylos, kam stovėjau per arti karsto duobės, o tai, aišku, galėjo daug liūdniau baigtis. Vėliau kartą labai įdomiai kalbėjausi su mama apie tai, kuo norėčiau ir galėčiau būti ateityje. Mama bandė įtikinti, kad būčiau mokytoju (juo ruošėsi tapti mano vyresnis brolis), tačiau aš kategoriškai atsisakiau to pasiūlymo ir pareiškiau, jog būsiu tiktai kunigu... Mano artimieji labai juokėsi iš tokio vaikiško pasiryžimo ir netgi vėliau su šypsena šį įvykį prisimindavo, tačiau man toji savo lūpomis ištarta frazė buvo labai svarbi. Tai diena, kai pirmą kartą garsiai sau ir kitiems pasakiau apie savo ketinimus. Asmeniškai sau įvardijau, kuo būti noriu ir trokštu.

Bėgant metams, artimųjų bei draugų nuostabai troškimas būti kunigu nesilpo. Jaučiau savyje Dievo kvietimą, tačiau negalėjau jo paaiškinti. Tai buvo panašu į jausmą, lyg kažkas sektų man už nugaros ir sakytų: „eime su manimi“. Paauglystėje pradėjau atvirai skelbti savo pasiryžimą būti kunigu bei domėtis dvasininko gyvenimo būdu. Suvokiau, kad kunigas nėra asmuo, kurio darbas tik teikti sakramentus, kad visu savo gyvenimu jis privalo skelbti Gerąją Naujieną. Kunigas yra įrankis Dievo rankose, kiekvieną akimirką jis turi būti atviras Dievo tarnystei, kuri reiškiasi nuolatine tarnyste žmonėms. Neįmanoma mylėti Dievo nemylint brolių ir seserų – visų žmonių.

Baigęs vidurinę mokyklą nusprendžiau stoti į Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminariją ir čia ruoštis gyvenimui, kurį renkuosi atsiliepdamas į Dievo kvietimą. Po stojamųjų egzaminų porą dienų laukiau atsakymo. Tai buvo beprotiškai ilgo laukimo laikas. Gavęs laišką nekantriai puoliau skaityti. Atsakymas teigiamas... Buvau pakviestas atvykti nurodytu laiku. Labai džiaugiausi ir pirmiausia savo džiaugsmu pasidalijau su tėvais, kurie irgi nudžiugo, sveikino bei linkėjo sėkmingai žengti pasirinktu keliu. Netrukus apie mano įstojimą į seminariją sužinojo ir kiti mane pažįstantys žmonės. Kai kurie iš jų negalėjo suprasti mano sprendimo, o dar kiti – patikėti, jog tiek metų manyje vis dar išliko ir augo Dievo kvietimas būti kunigu. Didžioji mano draugų ir pažįstamų dalis mane visapusiškai remia, palaiko ir mano apsisprendimu džiaugiasi.

Pirmieji metai, per kuriuos susipažinau su seminarijos klierikų gyvenimo būdu ir ritmu, buvo vadinamieji propedeutiniai, arba parengiamieji metai. Per šiuos metus tyriau savo pašaukimą, turėjau apsispręsti, ar tikrai noriu toliau eiti šiuo keliu. Propedeutinis kursas padovanojo man daug labai gražių patirčių, sustiprino dvasiškai ir fiziškai. Daug platesniu žvilgsniu nei iki tol pamačiau kunigo gyvenimą, o tai privertė mane iš naujo permąstyti savo troškimus bei pasiryžimą. Baigęs propedeutinį kursą buvau priimtas į „didžiąją“ seminariją, kurios 1-ojo filosofijos kurso studentas dabar ir esu.

Pradėdamas šį naują pašaukimo kelio etapą iš visos širdies dėkoju Dievui už tai, kad visą laiką mane veda, globoja ir kiekvieną rytą suteikia vis naujų jėgų žengiant į priekį, į tarnystės gyvenimą, vedantį pas Dievą.