Pašaukimo liudijimai

Andžejus Jasinskas, VI kursas
(2007 - 2008 m.m.)

Gimiau šeimoje, kuri nedaug ką bendro turėjo su Dievu, tikėjimu, Bažnyčia. Šeimoje buvau vienas vaikas iki tol, kol motina nesukūrė kitos šeimos. Taigi dabar turiu brolį ir dėkoju už jį Dievui. Buvau paprastas vaikas, kaip ir daugelis mano bendraamžių, nors kažkiek skyriausi nuo jų, nes visada jaučiausi pasimetęs šiame sudėtingame pasaulyje. Visi mane apibudindavo kaip tylų, ramų, taikų žmogų, tačiau mano nuomone šie gražūs epitetai man niekad netikdavo. Esu baigęs rusišką vidurinę mokyklą. Mokykloje, kaip ir daugelis mano bendraamžių, neišnaudojau visų savo galimybių mokslo požiūriu, nors niekad nesvajojau tapti mokslininku... Kita vertus šalia nebuvo tokio žmogaus, kuris kontroliuotų, skatintų mokytis. Mano motina negalėjo būti to žmogumi, nes nuolat dirbo, o su tėvu jį išsiskyrė, kai dar buvau mažas. Taigi to žmogumi tapo močiutė, kurios man nesisekė klausyti. Galiausiai mokslai buvo palikti mano valiai, o ta valia buvo labai silpna, kad taip ir nesugebėjau prisiversti mokytis. Kai man suėjo šešiolika metų dovanų gavau labai gražų, naują kalnų dviratį, tačiau mano motina dėl darbo turėjo išvažiuoti gyventi į Maskvą, o tas dviratis negalėjo atstoti motinos...

Galėčiau dar nemažai pasakoti apie savo istoriją, bet kad neatsibosti skaitytojui eisiu prie esmingesnių dalykų. Nors pats buvau netikintis, bet ilgainiui supratau, kad mano netikėjime nėra jokios prasmės ir jeigu nėra Dievo tai ir nereikia netikėti į jį. Bet tokia mano išvada neteikė man daug džiaugsmo, kadangi visiškos abejonės būsena tikrai neįprasmina gyvenimo. Kita vertus buvo gan sunku įsivaizduoti ir pripažinti, jog kažkada gyvenimas pasibaigs ir tu išgaruosi amžiams, tarsi tavęs čia niekada ir nebuvo. Tai kokia tada išvis gyvenimo prasmė, kai tu su kiekviena diena supranti, jog artėji prie visiško išnikimo ir nebūties, juk toks egzistavimas absurdiškas. Jokio paaiškinimo šiam klausimui aš nesuradau, bet ačiū Dievui mano galvoje sukiojosi dar vienas klausimas atrodytų labai vaikiškas, bet jis mane skatino ieškoti atsakymo. Aš nekaip negalėjau suprasti iš kur galėjo atsirasti pats pirmas žmogus iš kurio vėliau atsirado visi kiti. Kas gi pagimdė tą pirmąją motiną, kuri vėliau pati pagimdė pirmąjį žmogų. Nuo šių ieškojimų man pasaulis pasidarė dar sudėtingesnis negu buvo. Suaugę žmonės, kaip įprasta buvo nelinkę užsiimti su tokiom mano nesąmonėm, tai teko pasitenkinti begalybę visokių atsakymų variantų iš kurių galima išsirinkti bet kokį, kuris tau labiausiai tinka, bet nebūtinai teisingas.

Vieną gražią dieną, tai buvo 1998m. prieš pat Velykas mano gyvenimas pasikeitė. Aš sirgau ir gulėjau su aukščiausia temperatūra jau kelias dienas. Nieko ypatingo kaip ir neįvyko. Tačiau kuomet pasveikau aš pastebėjau, jog atsikračiau vienos ydos, nuo kurios jau kelis metus negalėjau išsivaduoti ir jau net buvau apsipratęs, jog visa gyvenimą su ja busiu. Tada man sušvito, jog tai yra darbas tuo į kurį aš niekada netikėjau. Įtikėjau, kad jis (Dievas) yra. Maža tuo, jis yra visagalis, nes sugebėjo padaryti tai, ką aš negalėjau padaryti savo jėgomis. Kadangi jis man taip padarė, tai galėjo reikšti tik vieną – Jis mane myli!!! Taip prasidėjo mano kelionė į Dievą. Pradėjau vaikščioti į Bažnyčią, bei ruoštis Eucharistijos (pirmoji Komunija) bei Sutvirtinimo sakramentams. Šis įvykis taip mane šokiravo, jog negalėjau atsistebėti, džiūgavau, nes visus atsakymus, kurių ieškojau, suradau Dieve.

Pasirinkau kunigystę, nes noriu atsidėkoti Dievui už tai ką man padarė ir darbuotis jo reikaluose. Be to norėjosi, kad džiaugsmas, kuri patyriau liktų. Supratau, jog nebenoriu grįžti į savo buvusį gyvenimą, kur nuolat pristigdavo prasmės, o likti čia tikėjime...