Pašaukimo liudijimai

Darius Marcinkevičius, V kursas
(2006 - 2007 m.m.)

Gimiau ir užaugau tikinčioje šeimoje. Tiesa, tėvas eidavo į bažnyčią rečiau, tik per didesnes šventes, o mama, kuri, galima sakyti, buvo labiau tikinti, kiekvieną sekmadienį eidama į bažnyčią kaskart vesdavosi ir mane. Anuomet nelabai norėdavau sekmadienio rytais keltis ir eiti į bažnyčią, tačiau dabar esu labai dėkingas mamai, pratinusiai mane prie to, kas yra šventa. Taip pat dėkingas esu ir savo seneliams, kurie mano gyvenime buvo tarsi du šviesuliai, kalbėję apie tikėjimą. Juk žmogus, iš kurio išmokau poterių, kuris paruošė mane Pirmajai Komunijai, ir buvo močiutė. Taigi vaikystė prabėgo katalikiškoje aplinkoje. Tačiau mano vidiniam pasauliui truputį svetima buvo tai, ką darydavau išoriškai. Nors ir eidavau į bažnyčią ar atlikdavau išpažintį, tai nekilo iš mano vidinio troškimo, o buvo tarsi šeimos tradicija.

1998 metais į mūsų parapiją atvyko kunigas Vaclovas Volodkovičius. Kartą po vienų šv. Mišių jis visai netikėtai priėjo prie manęs ir pakvietė būti ministrantu. Aš ir anksčiau labai norėjau patarnauti per šv. Mišias, bet pats nedrįsau eiti, todėl patarnavimas man atrodė kaip tolima svajonė. Ši tarnystė man teikė didelį džiaugsmą. Ilgainiui pastebėjau, kad uždegdamas ar užgesindamas žvakes prie Tabernakulio, vis ilgiau pasilikdavau prie jo klūpoti, išsakydavau Jėzui tai, kas buvo širdyje. Atradęs Dievą, aš atradau ir pašaukimą. Jaučiau, kaip Kristus mane pamažu švelniai kvietė. Todėl esu dėkingas kunigui Vaclovui, nes jis, kviesdamas būti patarnautoju, pastūmėjo mane ir Dievo bei manojo pašaukimo link. Būdamas 8–9 klasėje, ėmiau mąstyti apie kunigo pašaukimą. Jau pats, tėvų nei senelių neraginamas, bėgdavau į bažnyčią. Dažnai ir šiokiadieniais anksčiau atsikėlęs pirmiausia nubėgdavau patarnauti per šv. Mišias, o iš ten eidavau tiesiai į mokyklą. Vis labiau manyje brendo noras pasišvęsti kunigo tarnystei. Pamenu, gal 9–10 klasėje ėmiau kalbėti Liturgines Valandas. Galiu pasakyti, kad anuomet gyvenau tokioje atmosferoje, lyg būčiau pradėjęs kelionę, vedančią manojo pašaukimo link. Rytmetinė bažnyčioje, šv. Mišios, mokykla. Ir džiaugsmas, kad atradau Kristų. Jaučiau didžiulį norą būti kunigu, kad galėčiau tarnauti Jam. Tarnauti kaip tąsyk kunigas Vaclovas, galbūt Dievo raginamas priėjęs prie manęs, padrąsinęs, paskatinęs. Ir aš norėjau taip kaip jis padėti jauniems žmonėms, kartais jaučiantiems savo gyvenime sumaištį, padėti atrasti Kristų, pakviesti atsiliepti į Jo meilę.

Baigęs 10 klasių, norėjau įstoti į Telšių licėjų. Mano noras buvo toks stiprus, kad visi klasiokai apie tai žinojo, net neįsivaizdavau kitaip. Pasitariau su klebonu kunigu Vaclovu, o jis patarė pirmiausia užbaigti vidurinę mokyklą, o tada stoti į didžiąją seminariją. Taigi pašaukimo kelio pradžia buvo atidėta dvejiems metams. Baigęs 12 klasių, džiaugiausi galėdamas stoti į seminariją. Vos ne kasdien buvau bažnyčioje, jaučiausi laimingas ir taip artėjau prie kunigystės kelio pradžios. Tiesa, mokykloje buvo minčių tapti ir mokytoju, ir gydytoju, bet kasdien darėsi vis aiškiau, kad Dievo valia tokia, jog aš būčiau kunigas, ir aš noriu į šį pašaukimą atsiliepti.

Dokumentus į seminariją nunešiau dar net negavęs brandos atestato, tik pasiėmęs iš mokyklos pažymą, kad išlaikiau visus egzaminus. Kasdien labiau stengiausi artėti prie Dievo, klausdamas savęs, ar tai tikrai man skirtasis kelias. Didžiausia Dievo dovana buvo tai, kad svajonė išsipildė – įstojau į Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminariją. Pirmuosius metus praleidau Kauno kunigų seminarijos propedeutiniame kurse. Po metų pradėjau studijas Vilniuje, dabar esu penktame kurse.