Dvasinė konferencija apie palaimintąjį arkivyskupą Jurgį Matulaitį (2012 sausis)

Sausio 24 dieną seminarijos bendruomenė konferencijų salėje klausėsi kunigo K. Briliaus, MIC pranešimo, skirto palaimintojo arkivyskupo J. Matulaičio metams. Svečias pažymėjo, kad pranešimas bus apie palaimintojo J. Matulaičio dvasingumą ir apie tai, kiek jis yra reikšmingas mums, mūsų dienomis. Kunigas K. Brilius priminė arkivyskupo žodžius jo homilijos, sakytos Šv. Mišių metu Friburgo uosto teritorijoje, kurioje palaimintasis komentavo Evangelijos pasakojimą apie tėvą, siuntusį dirbti du sūnus į savo vynuogyną. Tada arkivyskupas J. Matulaitis pabrėžė kad Dievui yra svarbūs ne mūsų žodžiai, bet veiksmai, kitaip tariant ne mūsų norai, o užduotys. Šiuolaikinėje visuomenėje - pabrėžė kunigas - mes pastebime moterišką elementą norų prasme ir tai neatitinka krikščionybės užduoties prasme. Todėl į tai svarbu atkreipti dėmesį, nes būsimieji dvasininkai su šia problema susidurs ateityje. Čia svarbu yra Jėzaus Kristaus pavyzdys, Kuris sakė, kad Jo užduotis yra įvykdyti Tėvo valią, o ne savo valią. Palaimintasis arkivyskupas savo tarnystės kelyje panašiai apsisprendė savo valios subordinavimo klausimu.

Pranešėjas, remdamasis popiežiaus Benedikto XVI-ojo žodžiais,  atkreipė dėmesį į dar viena labai svarbią šiuolaikinės visuomenės, o kartu ir dvasininkijos problemą – individualizmo agresiją, t.y. žiūrėti į Bažnyčią kaip į organizaciją, kurioje siekiama karjeros, kurioje svarbi yra struktūra, jos politinis svoris bei padėtis visuomenėje, yra daug gražių šūkių, skambių kalbų, siekiama savo valios, savo užgaidų pildymo, tokiu būdu prasilenkiant su tikrąja Bažnyčios užduotimi. Kunigas marijonas atkreipė dėmesį ir į savotišką vienuolijų „involiuciją“: atsiradusi charizmatinė asmenybė, susilaukia daug sekėjų, tada kuriasi organizacija, vėliau ta charizma „miršta“ ir toliau puoselėjama tik pati organizacija. Šiandien - pastebėjo prelegentas - mes matome daugumoje vienuolijų paskutinę iš minėtų stadijų, kuomet 2-3 vienuoliai valdo kelis vienuolynus ar kelios seserys gyvena didžiuliuose vienuolyno pastatų kompleksuose. Kontrastas tam - pabrėžė tėvas marijonas -  buvo mūsų tautos palaimintasis J. Matulaitis, kuris buvo būtent ta charizminė asmenybė, susilaukusi pasekėjų ir įkūrusi organizaciją. Toliau pranešėjas akcentavo, kad todėl šiandien yra pavojus, žvelgiant į Bažnyčią ir skaičiuojant, kiek ji turi namų, salių ar rūmų, nepradėti tarnauti jos „saulėlydžiui“. Pavyzdys mums - teigė jis - būtų J. Matulaitis, kuris nesislėpė už tokių organizacijų. Prelegentas, žvelgdamas į seminaristus – naująją dvasininkijos kartą, prognozavo, kad jie, pradėję tarnystę Bažnyčioje, ras joje didžiulius tuščius ir tuštėjančius pastatus ir sulauks pasiūlymų, ką juose veikti, tačiau vėliau palaipsniui bus prieita prie išsekimo, nusivylimo jausmo. Ir taip bus – tęsė kalbėjusysis - jei būsimieji kunigai nepersiims Bažnyčios jau 2000 metų puoselėjama dvasine užduotimi, t.y. malda, darbu ir tyla, tai yra  tuo, kas atspindi ir perduoda Dievo šviesą. Čia kunigas pacitavo Jėzaus žodžius iš Evangelijos apie didelę pjūtį ir mažą skaičių darbininkų ir pabrėžė, kad ne kiekvienas „judantis“ Bažnyčioje yra tas evangelinis pjovėjas. Arkivyskupas J. Matulaitis buvo ta asmenybė, kuris ieškodamas Dievo valios sugebėjo tarnauti šalia organizacijų ir pastoracinių pareigų, taip pat švytėti kuklumu, neturtu ir kitomis šventiesiems būdingomis savybėmis. Prelegentas iškėlė mintį, kad tikrasis Bažnyčios dvasingumas turi užduoti klausimą: ar tikrai reikalinga pompastika bažnyčiose su „dideliais poteriavimais ir pafilmavimais“, kad pašlovinti kuklumą, kontrastui su tuo, kas ieško Dievo vidinėje tyloje ir maldoje? Čia verta pažvelgti į šio laiko madą - parodyti, kur ir kaip turime organizaciją. Šiandieninė situacija - tęsė kunigas - turi keistus paradoksus rodyti titulus, nuopelnus, istorinius kryžius, ženklus, tačiau klausytojas nuo viso to nusigręžia, o kur asmenybė spindi šventumu, ten suplaukia būriai tikinčiųjų. K. Brilius pabrėžė, kad galime daug ką organizuoti, bet žmonės ieškos mumyse visų pirma spindinčios Dievo šviesos. Ir jei norime turėti veikliosios kunigystės ypatumų - tęsė kunigas - su bažnyčių ištuštėjimu bei „savęs rodymo varžybomis“, tada kyla klausimas, kaip palaimintasis J. Matulaitis galėjo spindėti savam laikmečiui, kaip galėjo jo gyvenime nelikti tokio Bažnyčios negatyvia prasme organizacijos fenomeno? Prelegentas paragino susirinkusios prisiminti, kad šio iškilaus mūsų Bažnyčios ganytojo gyvenamu metu carinė priespauda buvo pasiryžusi išnaikinti gimtąją kalbą, kultūrą, katalikybę ir štai kodėl tik tokia asmenybė kaip palaimintasis nušvietė mums kelią. Taip pat prisiminta, kad vadovauti Bažnyčiai arkivyskupui J. Matulaičiui teko itin nedėkingomis ir sudėtingomis sąlygomis, kuomet jam vyskupaujant, atsirado 2 kiti vyskupai, kurie galėjo nuvilioti žmones – visa tai buvo politinių intrigų pasekmė. Tačiau palaimintojo aplinka, kuri atskleidė jį kaip ištikimą Dievo tarną bei visa jo asmenybė spinduliavo tiesą, religingumą, vienybės su Bažnyčia bei tautos laisvės idėjas. K. Brilius vėl citavo popiežiaus Benedikto XVI-ojo žodžius apie „džiūgaujančią, o ne klausančią Bažnyčią, kuomet vyrauja pernelyg dažni plojimai, užbaigiantys ar net pertraukiantys kalbą ar pamokslą, tačiau visas tas džiūgavimas sunkiai virsta įsipareigojimu“, kas buvo ryškus kontrastas tam tarnavimo Dievui ir žmonėms būdui, kokį rodė palaimintasis J. Matulaitis. Tai yra pasirinkimas tarp valdymo ir tarnavimo, tarp „gyventi geriau“ ir „gyventi švenčiau“. Kunigas K. Brilius palinkėjo pagalvoti apie šį šventą žmogų, kas jis buvo toks, jei ir po daugelio metų ateis laikas, kuomet suvoksim, kad jis pirmiau pasakė tai, ką mes pasakėme, pirmiau padarė tai, ką mes padarėme. Kalbėjusysis, reziumuodamas savo mintį apie du skirtingus dvasininko veiklos Bažnyčioje kelius, pateikė palyginimą apie narcizą ir gėlę, augančią šalia ąžuolo. Jis teigė, kad gėlė nuo narcizo skiriasi tuo, kad narcizas ( tiksliau minėta individualizmo iškreipta tarnystė) yra gražus iš savęs, bet jis yra trumpaamžis, o gėlė ( tarnystė, vykdant Bažnyčios užduotį) ilgai gyvena ir auga šalia ąžuolo, kuris auga, bręsta, atsiskleidžia. Tokiu būdu kunigas K. Brilius palygino efektyvią tarnystę Bažnyčioje su ąžuolu – ilgaamžiškumo simboliu. Toks ąžuolas ir buvo palaimintojo J. Matulaičio veikla, mintys, idėjos. Štai kodėl, teigė marijonų vienuolijos atstovas, prisimenant palaimintojo Friburge kažkada sakytą homiliją iš Evangelijos apie du sūnus, kad yra svarbu suvokti jų pasirinktus kelius, kuomet vienas jų atsisakė vykdyti tėvo valią, o kitas pakluso ir vykdė. Prisiminta buvo taip pat ir J. Matulaičio begalinio nuolankumo savybė, tai, kad jis buvo „atsparus žodžiams“ – vienų pagyrimams, kitų papeikimams ar kritikai, tai jo nemėtė, neblaškė, tačiau vargino.

Kalbėjusysis vėl pakvietė iškelti sau klausimą – ką mes savo kunigiška tarnyste norėtume nuveikti? K. Brilius pabrėžė, kad mes galime tik atspindėti Dievo šviesą, o ne patys šviesti, nes tik Dievas yra šviesa ir klausė, kiek mes tos šviesos savo kunigiškoje veikloje atspindime žmogui, kuris ateina pas mus? Šį klausimą prelegentas adresavo seminaristams, būsimiesiems kunigams. Padėdamas atsakyti į šį klausimą, svečias pateikė du kontraversiškus atsakymų variantus: ar tas žmogus gavo Dievo šviesos iš manęs? Arba: kaip aš atrodžiau ir ką apie mane pagalvojo? Toliau kalbėjusysis pabrėžė, kad pasirinkę tarnystę Dievui, mes turime suprasti visą eilę karčių taisyklių, pavyzdžiui, kad Dievui nelabai rūpi mūsų žodžiai, Jam labiau rūpi, ką mes darome. Mes kaip apsėsti kalbam įvairiom temom – tęsė kunigas - deja, nesusimąstydami, kad turime būti nusižeminę ir gerbti šį į mus besikreipiantį artimą žmogų, o ne cituoti teologų raštus jam, tokiu būdu įsivaizduojant, kad mes vykdome Dievo valią. Čia vertėtų mums įsiklausyti į palaimintojo J. Matulaičio kalbos būdą, sintaksę ir tai kaip jis perdavė šią Dievo užduotį savo tautai, spindėdamas dieviška šviesa, kurią jis pavadino Dievo valia. Prelegentas vėl citavo popiežiaus žodžius, kad jei tikėjimas nevirsta kultūros dalimi, reiškia tai yra blogai perduotas, suprastas tikėjimas. Todėl - akcentavo kalbėjusysis - svarbu yra nesidalinti teologiniais svarstymais, o spręsti Bažnyčios užduotį, ją paverčiant kasdieninio gyvenimo kultūra. Kaip mes tai darysime, tai bus mūsų atsakymas dabarčiai ir ateities užduotis, o tokiam tautos krikščioniškajam įkultūrinimui pravers mums atsiversti palaimintojo J. Matulaičio užrašus. Marijonų atstovas tęsdamas, užsiminė apie arkivyskupo J.Matulaičio fizinę sveikatą ir ironizavo, kad mums visai nėra svarbu, ar buvo palaimintasis apsikrėtęs kokia nors džiovos bacila, svarbu yra tai, kad jis tikrai nesirgo pataikavimo, tuščiažodžiavimo ar tinginystės liga. Prelegentas patarė susirinkusiems, kad jei aplinkinė kultūra norės mus „apkrėsti dvasinėmis ligomis“, žiūrėti į palaimintąjį arkivyskupą J. Matulaitį, kuris sirgo tik džiova, tačiau ne dvasinėmis ligomis. Baigdamas konferencija, kunigas marijonas K. Brilius palinkėjo susirinkusiems klierikams būti dvasiškai sveikiems bei ištiestomis rankomis stiprinti ir laiminti tuos, kurie yra atsukę mums nugaras. Svečio pranešimas buvo palydėtas ilgais padėkos plojimais.

Žilvinas Treinys

 
 
   į viršų  
 
     
     
 
    © Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarija
 
 Kontaktai  Biblioteka  Į titulinį puslapį