Įvadinė rektoriaus konferencija (2012 rugpjūtis)

Rugpjūčio 31 dieną, po pietų į seminariją susirinkusi pradėti naujų mokslo metų seminaristų bendruomenė konferencijų salėje klausėsi seminarijos rektoriaus monsinjoro kun. Ž Vabuolo įvadinės konferencijos.

Įžangoje rektorius pasveikino susirinkusius po vasaros atostogų seminaristus ir pažymėjo, kad naujieji 2012-2013 seminarijos mokslo metai yra savotiški 20-ieji jubiliejiniai, nes 1993m. rugsėjo mėnesį atkurtoji Vilniaus seminarija pradėjo savo veiklą. Monsinjoras pastebėjo, kad vienas studentas, baigęs propedeutinį kursą, pasiprašė atleidžiamas iš seminarijos, tačiau atsirado naujas studentas pirmame filosofijos kurse -   marijonų vienuolijos brolis. Tokiu būdu šiuo metu klierikų skaičius prilygsta 1993 m. atkurtosios seminarijos klierikų skaičiui – 22 asmenims. Tiesa, pažymėjo rektorius, tuometiniai 22 seminaristai priklausė tik vienai – Vilniaus vyskupijai, o šiandien – trims. 2001 m. klierikų skaičius pasiekė apogėjų – 78 asmenis, pridūrė monsinjoras Ž.Vabuolas, o vėliau stabiliai mažėjo.

Vėliau seminarijos vadovas trumpai priminė susirinkusiems šios vasaros įvykius seminarijoje: piligrimų iš Airijos viešnagę, liepos mėnesio atostogas, kurių metu vicerektorius kun. A. Šuškevič dalyvavo seminarijų ugdytojų kursuose Italijoje, o taip pat stojamuosius egzaminus, vykusius rugpjūčio mėnesį. Jų metu savo norą tapti kunigais pareiškė 14 kandidatų, iš jų 11 laikė stojamuosius egzaminus, o 6 buvo priimti į parengiamąjį kursą ( ir vienas aukščiau minėtas marijonų vienuolijos atstovas priimtas į pirmą kursą). Šie stojamieji egzaminai išskyrė iš kitų kandidatų į kunigystę amžiumi, pažymėjo seminarijos vadovas: iš 11 laikiusių egzaminus, tik 2 buvo abiturientai, o tarp įstojusių net 3 kandidatai yra vyresni už rektorių. Skirtumas tarp jauniausio ir vyriausio iš stojusiųjų kandidatų – 29 metai. Toliau rektorius pasidžiaugė plačia klierikų vasaros praktikos geografija – nuo Italijos iki Ukrainos, o taip pat ir savarankiškai atliktomis rekolekcijomis bei dalies klierikų tarnystę karinėje stovykloje Rukloje. Prisiminti buvo ir seminarijos parengiamojo kurso patalpose vykdomi remonto darbai.

Monsinjoras Ž. Vabuolas pasidžiaugė, kad šiais laikais jauni žmonės ryžtasi rinktis ir siekti kunigystės ir išreiškė viltį, kad seminaristai grįžo pailsėję, kupini noro mokytis ir siekti kunigo tarnystės. Toliau, tęsdamas mintį apie ruošimąsi kunigiškąjai tarnystei, rektorius iškėlė klausimą, kodėl Bažnyčia nori, kad jauni žmonės ruoštųsi šiai tarnystei būtent čia – seminarijoje? Žodis „semen“ išvertus jį iš lotynų kalbos reiškia sėklą, taigi „seminarija“ reikštų daigyną. Čia susirenkame, kad Dievas sėtų savo Žodį ir Jis bręstų, sakė rektorius. Čia kun. Ž. Vabuolas prisiminė žemdirbystės pavyzdį ir tai, kad norint gauti derlių reikia turėti nemažai kantrybės ir įdėti daug triūso, palygindamas tai su darbu savo širdyje: Dievas padaro savo darbą – Jis sėja, o mums reikia rengti palankią dirvą šiam Sėjėjui. Studijuojant seminarijoje dažnai aplanko mintis - „kada aš pagaliau baigsiu“, tačiau nereikia skubėti. Šioje vietoje seminarijos vadovas priminė liaudies pasaką apie vilką, kurį valstietis mokė užsiauginti duoną, kai šis, būdamas nekantrus vis klausė: „o ar jau galima valgyti?“, tačiau žmogus vis atkakliai kartojo, kad dar ne, kad dar šį bei tą reikia padaryti. Iš kitos pusės, tęsė rektorius, visai suprantama mintis ir noras greičiau pasiekti kunigystę, tačiau norint tą tinkamai daryti, reikia įdėti daug darbo ir išreiškė įsitikinimą, kad pirmas ir svarbiausias darbas čia – dvasinis augimas, ryšio su Dievu stiprinimas. Ir prie to prisideda kasdieninė malda, kasdienė Šv. Mišių auka, rekolekcijos, brevijoriaus malda, susikaupimo dienos ir kiti dvasiniai dalykai. Monsinjoras pastebėjo, kad yra du būdai išgyventi seminarijos laiką: vienas jų – tiesiog išbūti visą seminarijos laiką, o kitas – stengtis dirbti dvasinėje plotmėje, t. y.  sąžiningai atlikti dienos peržvalgą, mąstymus, brevijoriaus maldas, dalyvauti rekolekcijose. Ir visa tai yra darbas, kuris iškart neduoda vaisių, tęsė rektorius, todėl reikia investuoti į santykius su Kristumi. Seminarijos vadovas šioje vietoje prisiminė mintį iš kun. Ž. Kulpio doktorato arbo apie šeimas. Jame buvo išsakyta mintis, kad yra dviejų rūšių šeimos – kuriančios savo tarpusavio santykius ir tik stebinčios juos. Panašus pavojus gali kilti ir santykyje su Dievu, tęsė rektorius, pabrėždamas, kad teisingas kelias yra investuoti į santykius su Dievu, juos kurti ir kurti ne vien administruojant sakramentus, bet pasišvenčiant Dievo Žodžio skelbimui. Čia seminarijos vadovas prisiminė Jono Evangelijos 21 skyrių, kuriame Jėzus paveda apaštalui Petrui ganyti Jo avis – Bažnyčią, išbandydamas Petro ištikimybę Jam, trigubu meilės prisipažinimu. Jėzui ne tas pats, kam Jis palieka savo avis, Jis nori jas palikti mylinčioms rankoms, todėl ir klausia tris kartus, ar Petras mylįs Jį. Todėl, norint ganyti avis, reikia ištarti „aš myliu tave“ ir tai ištarti ne vien lūpomis, bet ir visa širdimi ir visa savo valia sąmoningai. Rektorius išreiškė viltį, kad ir seminaristai, ugdomi Dievo, galės tai ištarti, tačiau tam reikia kurti meilės santykį su Dievu, pridūrė jis. Seminarijos „ganytojas“ priminė ir dar vieną svarbų lauką, kuriame reikia dirbti – bendruomeniškumą. Šis ryšys realizuojasi per santykį su kitu, pridūrė jis, tęsdamas mintį, kad labiausiai reikia stengtis mylėti tuos žmones, kuriuos mums Dievas čia duoda. Be to, pridūrė rektorius, šioje bendruomenėje su santykiais galime elgtis kaip šeimose: joje kurti santykius arba tik stebėti. Norime mes to ar nenorime, patinka mums tai ar ne, tačiau mes esame bendruomenė, pabrėžė rektorius ir išreiškė įsitikinimą, kad mes visi šioje srityje uoliai darbuosimės ir puoselėsime ją.  Monsinjoras Ž. Vabuolas priminė susirinkusiems, kad seminarijoje reikalingos ir žinios bei gebėjimai. Norint skelbti Evangeliją, reikia Ją patiems geriau pažinti. Čia seminarijos vadovas pacitavo ištrauką iš Šv. Pauliaus laiško korintiečiams „kas šykščiai sėja, tas šykščiai ir pjaus“, pridurdamas, kad nereikėtų galvoti, kad nedirbant viskas pavyktų. Priešingai, reikia įdėti daug darbo, nuo kurio priklausys, ar  nors viena paklydusi avelė sugrįš pas Viešpatį. Taip pat rektorius prisiminė popiežiaus liūdesį dėl dvasinės tinginystės tarp kunigų. Baigdamas seminarijos vadovas akcentavo dar du reikalingus dalykus seminarijoje: kantrybę ir laiminančią Dievo Ranką. Kad subręstų derlius, reikia ne tik darbo, bet ir kantrybės, kad per ją sustiprėtų ryšys su Dievu, bendruomeniškumas. Taigi, todėl reikia laiko pasiruošimui kunigystei, jis čia nėra veltui gaištamas, pabrėžė rektorius.

Pabaigoje rektorius seminaristams palinkėjo daug dirbti ir kantrybės laukti vaisių, nors jų ir nesimato ir kantrybės išbūti tyloj ir maldoj su Viešpačiu. Pasibaigus konferencijai, seminarijos bendruomenė persikėlė į koplyčią melstis vakarinės brevijorius maldos.

Žilvinas Treinys