Maldos gyvenimas

Mūsų kunigystė turi būti susieta su malda: įsišaknijusi maldoje.
Jonas Paulius II, Laiškas kunigams Didžiojo Ketvirtadienio proga, 1987 m.

Neatskiriama Seminarijos gyvenimo dalis yra malda. Ji esti labai įvairi. Kai kurios maldos yra tapusios kasdienybe, o kai kurios kalbamos tik sykį ar kitą per ištisus metus. Dieną dera pradėti ir užbaigti su malda; pagal Seminarijos dienotvarkę į koplyčią maldai renkamasi tris arba keturis kartus per dieną.

Pagrindinė malda yra šv. Mišių auka. Be jos nepraeina nė viena diena, nes ji aiškiausiai parodo kunigystės esmę – Kristaus atsidavimą. Brevijoriaus malda (Dievo tautos liturginės valandos) – tai kita svarbi malda mūsų gyvenime. Kiekvienas dvasininkas diakonato šventimų metu įsipareigoja kalbėti šią maldą. Sudarytas Senojo Testamento psalmių ir Naujojo Testamento giesmių pagrindu brevijorius alsuoja Dievo žodžiu žmogui.

Dalis ryto maldos laiko skiriama mąstymui. Šios maldos pradžios taškas yra dienai skirta Evangelijos ištrauka. Malda yra pokalbis, kurį pradeda Dievas. Tad šioji malda pradedama skaitant ištrauką, po to pamažu pereinama prie įsiklausymo į Kristaus žodžius, mėginama juos perprasti. Galiausiai mąstymas užbaigiamas padėka, prašymu ar nutylėjimu Dievo akivaizdoje. Kad būtų lengviau suvokti Evangelijos eilučių prasmę, iš vakaro būna nurodomos mąstymo gairės.

Šeštadienio vakarą visa seminarija dalyvauja Švč. Sakramento adoracijoje. Eucharistiniame duonos pavidale esančio Kristaus akivaizdoje būname tyloje, į kurią įsiterpia viena arba dvi giesmės. Kitais vakarais dalis seminaristų irgi susirenka pasimelsti priešais išstatytą Švč. Sakramentą mažesnėje seminarijos koplyčioje.

Kiekvieną vakarą po paskutiniųjų maldų seminarijoje tvyro silentium sacrum – tylos laikas, trunkantis iki ryto maldų. Jis skirtas ne vien tam, kad nebūtų trukdomas kaimynų miegas. Visų pirma tai buvimas išskirtinėje artumoje su Dievu, kurį savo išskirtiniu turtu renkasi kiekvienas, ateinantis į seminariją.

Slenkant mėnesiams ir keičiantis liturginiams laikotarpiams, seminarijos maldos gyvenimas irgi kinta, nes jį papildo ir paįvairina kitos maldos formos.

Per metus du mėnesiai ypatingu būdu yra skirti Dievo Motinai. Tad seminarijoje spalį mėnesį kalbame rožinį, o gegužę giedame Švč. Mergelės Marijos litaniją. Artėjant kovo 19 d., seminarijos globėjo iškilmei, būna šv. Juozapo devyndienis, o prieš Šventosios Dvasios atsiuntimo iškilmę – Sekminių.

Gavėnia – tai laikotarpis prieš Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo slėpinio šventimą. Šiuo laiku trečiadieniais giedami Graudūs verksmai, o penktadieniais einamas Kryžiaus kelias, kurio metu klausomasi seminaristų parengtų ar parinktų mąstymų.

Maldos gyvenimui neužtenka vien įvairių maldų. Reikia išskirtinių laikotarpių, kai paliekami nuošaly įprasti darbai ir nutraukus įprastą gyvenimo ritmą pasiryžtama tyloje būti ir prašyti, kad Viešpats prabiltų. Tai proga atsinaujinti ir atsigaivinti dvasioje. Pradėdama mokslo metus ir gavėnios laiku prieš Didžiąją savaitę seminarija dalyvauja trijų dienų rekolekcijose, o prieš pat advento laikotarpį bei Pelenų trečiadienį viena diena skiriama susikaupti. Dar seminaristai turi galimybę dukart per semestrą išvykti iš seminarijos ir maldoje bei susitelkime praleisti vadinamąją dykumos dieną.

Nuo seno Bažnyčioje yra gyva piligriminių kelionių tradicija. Vilniaus seminarija mokslo metų pabaigoje irgi keliauja į kurią nors Lietuvos ar kitos šalies šventovę.

Dvasinis gyvenimas – tai visų pirma slėpiningas ryšys tarp manęs ir Kristaus. Tačiau šis ryšys neatriboja manęs nuo kitų, kaip tik priešingai – atveria mane kitiems ir kitus įtraukia. Be galo svarbūs yra esantieji šalia – tiek seminarijos bendruomenė, tiek dvasios tėvai, kuriems tenka ypatingas patarėjų vaidmuo kelyje į kunigystę.

Bent du kartus per savaitę seminaristai renkasi į mažesnes grupeles. Vieną kartą kursais kalbama Vakarinė, antrą kartą buriamasi į pasidalijimo grupeles, kuriose be bendros maldos aptariama artėjančio sekmadienio Evangelijos ištrauka. Dar yra ir teminės grupelės: rožinio, Dievo Gailestingumo, kurioje kalbamas Gailestingumo vainikėlis, ir kt.

Kiekvienas seminaristas renkasi savo asmeninį dvasios tėvą, t.y. kunigą, kuris padėtų atpažinti pašaukimą ir į jį įvestų. Bent kartą per mėnesį jie susitinka pokalbiui. Kartą arba du per metus susitinkama ir su seminarijos dvasios tėvu. Visų šių pokalbių turinys lieka neliečiama paslaptis. Be pokalbių svarbią vietą užima ir Susitaikinimo sakramentas, kurio teikėjais seminaristai taps po kunigystės šventimų.

Mokslų seminarijoje yra gausu, tačiau jos auklėtiniai ir patys renkasi ir skaito dvasinio turinio knygas, o kartą per savaitę seminarijos dvasios tėvas jiems skaito konferenciją dvasine tema.