Pašaukimo liudijimai

Diak. Valdemar Širvinski, VI kursas
(2018 - 2019 m.m.)

Augau Vilniuje, čia baigiau Adomo Mickevičiaus gimnaziją. Kai žvilgsnis krypsta į praeitį, matau, kad tikrai yra per daug tariamų atsitiktinumų, per kuriuos Dievas kreipė mane į Jo sumanymo atradimą. Mano pašaukimo istorija prasidėjo dar tada, kai buvau vos kelių dienų amžiaus ir mano Tėvai iš gimdymo namų mane nešė pėsčiomis ant rankų į netoliese esančius namus, nes automobilių eismas tądien buvo sustabdytas dėl labai ypatingo Svečio vizito. Tai buvo 1993 metų rugsėjo pradžia, kai Vilniuje lankėsi Popiežius Jonas Paulius II. Šio šventojo ganytojiškas pavyzdys ir užtarimas nuolat lydi ir įkvėpia mane iki šiandien iš savęs vis daugiau reikalauti ir nebijoti Kristui plačiai atverti savo širdies durų.

Dar vaikystėje (kiek esu girdėjęs iš artimųjų ir auklėtojų pasakojimų) išsiskyriau tarp kitų bendraamžių savo ,,karštu pamaldumu“: aukojau šv. Mišias, į kurias pakviesdavau draugus, noriai klausydavau pusseserių išpažinčių ir ne vieną maldai darželyje parklupdydavau. Gimtojo kaimo parapijoje vaikystėje lankydavausi tik keletą kartų į metus, per didžiąsias Bažnyčios šventes. Ir tada kunigas eilę metų, eidamas į klausyklą klausyti išpažinčių, niekad nepraeidavo pro mane, nesustodamas, prie visų susirinkusiųjų sakydamas: ,,Šitas vaikas tikrai bus kunigas“. Kartą, gal kokių 6 metų, paklaustas kuo būsiu, kai užaugsiu, įsidrąsinęs pasakiau, kad būsiu kunigu. Šie šypseną keliantys žaidimai ir sutapimai laikui bėgant man virto rimtais svarstymais apie kunigystę. Žinoma, savo tikėjimo ir Dievo pažinimo kelio neįsivaizduoju be Tėčio pirmųjų poterių pamokymų ir senelės drąsaus pavyzdžio, kuri kartais nepaisant pašiepiančių namiškių replikų melsdavosi prieš kiekvieną valgį, poteriaudavo ryte ir vakare, dažnai galėdavome ją išvysti miegančią su rožiniu rankoje. Ji buvo mano pirmoji ,,Biblija“, per kurios pilnus išminties žodžius ir pamokančius meilės veiksmus galėjau matyti mylinčio, atjaučiančio ir susirūpinusio kiekvieno skausmu Dievo veidą.

Po Pirmosios Komunijos pradėjau giedoti Vilniaus šv. Dvasios parapijos vaikų chorelyje, kuriame praleidau 7 metus, galėdamas kunigo veiklą stebėti tik iš šono. Mintys apie kunigystę tolo, o ir susidomėjimas kitomis veiklomis didėjo. Lankiau muzikos mokykloje akordeono klasę, medicinos būrelį ir aktyviai dalyvavau įvairiausiuose mokyklos renginiuose ir projektuose. Vyresnėse klasėse buvau tikras, kad ateityje būsiu geras istorijos mokytojas, studijas baigsiu Krokuvoje (nežinau kodėl ši vieta mane taip traukė), turėsiu gražią žmoną, nuosavą namą užmiestyje ir mažiausiai ketvertą vaikų! Bet dar dešimtos klasės pabaigoje visos svajonės pradėjo netikėtai sklaidytis. Tikybos mokytojai pasiūlius, sutikau su dar dviem merginom dalyvauti konkurse apie pal. kun. Mykolą Sopočko. Šiandien žinau, kad tai gailestingumo apaštalas, sesers Faustinos nuodėmklausys, bet tuomet apie tą kunigą nieko nežinojau. Skaitydamas knygas apie palaimintąjį, susidūriau ir artimiau susipažinau ne tik su Dievo Gailestingumu kultu, bet taip pat ir su šv. Faustina bei jos ,,Dienoraščiu“. Konkursą netikėtai laimėjome (buvo tikrai didelė konkurencija), dovanų gavome savaitės išvyką į Lenkiją, lankėme vietas, susijusias su Dievo Gailestingumu. Apsilankiau Krokuvoje, Lagievnykuose, Varšuvoje, o grįždami į Vilnių sustojome Balstogėje, kur saugomos pal. kun. M. Sopočkos relikvijos. Ten meldžiau jo, kad padėtų man galutinai apsispręsti, ką turiu daryti baigęs mokyklą. Pirmą kartą tądien suabejojau savo ateities ,,laimingo gyvenimo“ planu. Atvažiavęs panorau apsilankyti Gailestingumo šventovėje. Tai buvo toks spontaniškas tos saulėtos birželio dienos sprendimas, todėl tai mane patį šiek tiek nustebino, nes dažniausiai vaikščiojau į Mišias tik sekmadieniais. Į šventovę atėjau vieną dieną, antrą kartą, trečią, ir taip kasdien negalėjau nustoti vaikščiojęs. Vienos maldos metu, to niekad neužmiršiu, įvyko kažkoks lūžis, pasisakiau Jėzui per adoraciją, kad jau iš tiesų nežinau, ko noriu ir savo gyvenimo ,,vairą“ atiduodu Jam: ,,Daryk su manimi tai, ką nori“. Atsakymo ilgai neteko laukti... Po kelių dienų prie šventovės užkalbino Gailestingojo Jėzaus kongregacijos vienuolė, pakvietusi važiuoti piligriminėn kelionėn su ten esančia bendruomene į Agluoną - Marijos šventovę Latvijoje. Pradėjau šventovėje patarnauti, dalyvauti adoracijose, kalbėtis su kunigu ar vienuole dvasinėmis temomis. Šiandien galiu sakyti, kad tai buvo karšto trokšimo tarnauti Dievui vieta ir ,,pirmosios meilės“ Jėzui pradžia. Su nauja jėga pradėjo ,,persekioti“ mintys apie kunigystę, maldos ir pokalbiai su Jėzumi ilgėjo. Puikiausiai išlaikęs baigiamuosius abitūros egzaminus, žinojau, kad turiu atvirą kelią įvairioms studijų kryptims, bet jau tada buvau tvirčiausiai apsisprendęs stoti į kunigų seminariją, trokšdamas gyvenime tarnauti Dievui ir artimui. Tėvai apie šį mano sprendimą sužinojo vieni iš paskutiniųjų. Kodėl? Gal bandžiau išvengti nereikalingų pasiaiškinimų ar net galimų atkalbinėjimų, žinojau, kad renkuosi tai, kur veda mano širdis, o jie iki galo nesupras šio mano nekasdienio pasirinkimo. Draugai sureagavo labai skirtingai. Vieni nepašykštėjo kartesnio komentaro, sakydami, kad išprotėjau, o kiti visai nenustebo, žinodami, kad pastaruoju metu vis daugiau laiko praleisdavau bažnyčioje.

Jau einant į pabaigą mano studijoms seminarijoje, galiu drąsiai pasakyti, kad nebuvo nė vienos dienos, kad gailėčiausi savo apsisprendimo, bet buvo daug akimirkų, kai tikrai abejojau ir turėjau vis iš naujo maldoje, dvasinių pokalbių ar rekolekcijų metu klausti ir klausyti, kokiai gyvenimo misijai Viešpats mane šaukia. Paklaustas, ar laimingas, galiu tvirtai sakyti, kad esu beprotiškai laimingas. Dievo atsakymas ir vedimas viršijo bet kokius lūkesčius ir svajones. Netiki? Tik išdrįsk pasikviesti Jėzų į savo gyvenimą ir pašaukimo paieškas, netikėtų ir nuostabių dalykų patirsi.