Pašaukimo liudijimai

Darius Graževič, III kursas
(2016 - 2017 m.m.)

Gimiau ir pirmuosius kelerius metus gyvenau Rykantuose, vėliau persikėliau į Lentvarį pas močiutę. Šeimoje esu antras vaikas, turiu dar vieną vyresnį brolį ir jaunesnę sesę. Dažnai savęs klausiu, kada prasidėjo mano susitikimas su Dievu? Bažnyčią lankiau nuo mažens kartu su močiute. Mano mama, brolis nueidavo tik per šventes.

Kartą tikybos mokytoja man pasiūlė patarnauti šventosiose Mišiose. Žinoma, aš sutikau. Patarnavau maždaug dešimt metų ir atėjo laikas pasirinkti, kur toliau studijuosiu ar dirbsiu. Baigdamas XII klasę, artėjant egzaminams, vis galvojau, kur eiti. Turėjau dvi svajones: norėjau būti policininku arba gaisrininku. Su draugais žaidėme futbolą, stovėjau vartuose ir... susilaužiau dešinę ranką. Planai, sumanymai, svajonės stabtelėjo. Maždaug po metų, kai vėl rengiausi įgyvendinti savo planus, susilaužiau kitą ranką. Kodėl tuo pat metu? Ką tai reiškia?

Didžiausią Dievo artumą patyriau per kitus žmones, kurie jau buvo pasirinkę kelią kunigystės link. Lentvario parapijoje vasarą praktiką atlikdavo Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos klierikai. Jie padrąsindavo, sustiprindavo savo uolumu, ragino nenusiminti, kai svajonės kartais žlunga, nes Dievas, kai ateis laikas, parodys kelią, kuriuo būsiu kviečiamas žengti ir nepasiduoti abejonėms, nusivylimui. Prisimenu tuomet dar seminaristą, dabar jau kunigą Francišek Jusiel, kuris vasarą su užsidegimu padėdavo parapijoje ir vis nesibodėdavo dirbti jokių darbų. Susitikdavo su jaunimu, talkino įvairiose veiklose bažnyčioje ir parapijos namuose. Savo veiksmais jis parodė nuolankią ir norinčią padėti širdį, matydamas jo darbus ir meilę artimui, negalėjau nustoti svarstyti, ar visi klierikai yra tokie, ar ne. Jo užsidegimas mane paskatino rinktis kunigystę. Įsidrąsinęs pasakiau klebonui, kad galvoju studijuoti Seminarijoje. Dar pridėjau, kad dar labai abejoju. Klebonas man pasakė: „O tu pamėgink vienus metus ten pabūti. Jeigu jau bus sunku, ne tau, galėsi išeiti.“

Įgijęs daugiau ryžto, atvėriau Seminarijos duris, pasirinkau kunigystės kelią. Dievas visada palaiko, stiprina. Jis nušvietė kelią, kuriam esu pašauktas. Mano svajonė yra skelbti žinią apie Dievą visiems gyvenimo pakraščiuose esantiems žmonėms. Dievas davė talentą, kurį reikia leisti į apyvartą – esu išmokęs kurčiųjų kalbą. Galiu gestais bendrauti su kurčiais ar neprigirdinčiais žmonėmis. Jie taip pat trokšta ieškoti prasmės, tiesos, vilties, tikrojo gyvenimo džiaugsmo. Norėčiau nepasiduoti sunkumams, nenustočiau tos tikėjimo ugnies kaitros ir ją perduoti kitiems.