Pašaukimo liudijimai

Arnas Vainauskas, II kursas
(2016 - 2017 m.m.)

Esu kilęs iš Trakų, čia augau, brendau, įtikėjau Kristumi. Gana anksti išsiskyrė tėvai, augau su mama ir močiute. Mama mane išmokė mylėti žmones, gamtą, atleisti, išklausyti, paguosti, priimti kiekvieną, kad ir kas jis būtų. Ir šiandien ji yra geriausia mano draugė, kartu esame tikėjimo kelyje į amžinuosius Dievo Tėvo namus, kartu mokomės geriau pažinti Kristų, dangiškojo Tėvo valią, Šventosios Dvasios veikimą.

Brolių ar seserų neturiu, bet palaikau ryšį su dviem pusbroliais, su kuriais leisdavome nuostabias vasaras Vilniuje – jo miškuose, gatvelėse su kitais vaikais, jaunuoliais, kiekvieno iš mūsų svajonėmis ir apmąstymais. Dabar susitinkame rečiau, nes jie išvykę į Daniją, tačiau susitikę dalinamės įspūdžiais, stengiamės suprasti vienas kito pašaukimą.

Prieš įstodamas į Seminariją vienerius metus mokiausi Vilniaus universiteto teisės fakultete, tačiau po metų supratau, kad tai ne mano kelias. Perėjau į to paties universiteto filosofijos fakultetą. Ten sėkmingai baigiau filosofijos bakalauro studijų pakopą, kurią vainikavo baigiamasis darbas „Meilės pirmumas šv. Augustino epistemologijoje“.

Niekados negalvojau apie kunigystę, iki dvidešimties metų apskritai netikėjau į Dievą, nelankiau Bažnyčios, tačiau širdyje lyg dvasinėje tvirtovėje visuomet jutau, kad kažkas intensyviai kviečia mane kovoti prieš blogį – tiek asmeninį, tiek ir visuomeninį. Tas pats balsas kvietė ieškoti tiesos. Ir jos visur ieškojau: grožinėje literatūroje, muzikoje, japonų meniniuose animaciniuose filmuose (angl. anime), kovos menuose, filosofijoje, fizikoje, istorijoje, biologijoje, psichologijoje, kasdienėje patirtyje, fantastikoje, kol pagaliau vieną naktį širdį persmelkė supratimas: „Dieve, Tu tikrai esi! Tu, tik Tu esi visatos Kūrėjas, Palaikytojas, Atpirkėjas bei Pašventintojas. Tik Tu vienas ir daugiau niekas kitas“. Kunigystė nebuvo mano troškimas. Ji „nutrenkė“ mane it žaibas iš giedro dangaus, kai vieną vakarą sėdėjau ant kėdės ir mąsčiau apie visai kitus dalykus. Tas Dievo kvietimas viską galutinai sudėliojo į savo vietas: „Nuo šiol aš tavo, Jėzau. Imk ir veski mane pas Tėvą. Imk mano širdį ir galutinai ją perkeisk, idant ji niekam kitam, o vien tau priklausytų“.

Labiausiai patinkantys šventieji – šv. Augustinas bei šv. Kryžiaus Jonas. Pirmasis dėl to, kad stipriai pamilo Jėzų ir po atsivertimo atidavė jam viską, antrasis – nes išmokė nieko, išskyrus Dievą, netrokšti ir būtent todėl laimėti Kristų, kuris yra viskas.

Kunigas turi būti pagal Jėzaus Kristaus širdį. Apie tai dažnai galvoju ir norėčiau tokio panašumo turėti...