Pašaukimo liudijimai

Deividas Stankevičius, I kursas
(2018 - 2019 m.m.)

Sakoma, kiek žmonių, tiek Dievas turi ir pašaukimo kelių. Kiekvienas yra savitas, nors, kita vertus, turi ir pasikartojančių, bendrų bruožų. Mano pašaukimo kelias kiek išsiskiria vėlyvumu. Jį atpažinau tik sulaukęs 40 metų. Žinoma nesu vienintelis, kviečiamas į Viešpaties vynuogyną vyresnio amžiaus. Viešpats žino geriausia, kokių darbininkų jam reikia ir kada juos tinkamiausias metas pasišaukti. Kaip ir tikėjimo kelyje – pašaukimas yra tiek Dievo, tiek šaukiamojo galimo bendradarbiavimo realizavimas. Dievas niekada neverčia. Esame laisvi, sukurti pagal Jo paveikslą.

Tikiuosi, jog mano pašaukimo liudijimas padės ir kitiems ne tik pažinti Dievo kvietimą, bet ir padrąsins į jį atsiliepti. Tai didis nuotykis, kuriam reikalingas tikėjimas, ryžtas ir begalinis pasitikėjimas Dievu. Galime viso to ir daugel kitų savybių  stokoti, tačiau Dievas dosnus malonėmis. Dovanodamas pašaukimą, suteikia ir visas reikalingas malones į jį atsiliepti bei jį įgyvendinti.

Gimiau ir augau Kaune, ten baigiau gimnaziją. Vėliau mokslus tęsiau Vilniuje, studijuodamas tarptautinius santykius ir diplomatiją. Mano gyvenimas mažai ką turėjo bendra su tikėjimu. Buvau pakrikštytas, tačiau jokių kitų sakramentų neturėjau. Šeimoje mačiau senelių maldos gyvenimo pavyzdį, bet bažnyčioje nesilankiau: nesirengiau pirmosios Komunijos ar Sutvirtinimo sakramentams, nepraktikavau išpažinties ar Eucharistijos šventimo. Negaliu teigti, jog buvau ateistas, bet sovietinė santvarka tam, matyt, taip pat turėjo įtakos. Kartkartėmis praktikuodavau maldą, kaip vienintelę ryšio su Dievu priemonę, bet ir pastaroji trūkinėjo, kol galiausiai nunyko iki pavienių atvejų. Norėjau tikėti, tačiau dvejonės, abejonės ir „tikrosios“ laimės paieškos užgožė siekį atrasti atsakymus į esminius gyvenimo prasmės klausimus.

Po studijų dirbau įvairiose valstybinėse institucijose užsienio politikos srityje. Darbas sekėsi, nors reikalavo nemažai pastangų, tikrai buvo įdomus, dinamiškas, suteikiantis galimybę kelti kvalifikaciją, keliauti, būti arti pagrindinių užsienio politikos sprendimų priėmėjų bei jiems talkinti. Iškylantys sunkumai sugrąžino prie gyvenimo prasmės klausimo. 2005 m. miršta popiežius Jonas Paulius II, kurio laidotuvių metu į mano gyvenimą grįžta kasdienės maldos praktika – galima sakyti, pirmasis stebuklas. Jos pagrindinė intencija – „Dieve noriu gyventi su tavimi, tik parodyk, jog Tu iš tiesų Esi“.

Ši kasdienė malda, drauge su kitomis intencijomis, tęsėsi apie keletą metų, kuomet Didįjį penktadienį išgirstu apie man diagnozuotą onkologinę ligą. Mano maldos krypsta į Gailestingąjį Jėzaus paveikslą, apie kurį pasakojo tikinčios bendradarbės dovanota knyga. Atsitiktinumai? Nuo šio momento mano gyvenime vykę „atsitiktinumai“ tik patvirtino kažkada girdėtą posakį – „Atsitiktinumas – antrasis Dievo vardas“. Konkretūs įvykiai tik rodė, jog Dievas bando prakalbinti mano širdį. Stengiuosi atsiliepti: pasirengiu gyvenimo išpažinčiai, priimu pirmąją Komuniją su kuria įvyksta antrasis stebuklas – atsivertimas ir tikėjimo dovana, o greta ir trečiasis – visiškas pasveikimas. Po šių įvykių aš jau kelyje į piligriminę kelionę padėkos intencija.

Atrodytų ko gi daugiau reikia: atradai Dievą, tikėjimą, turi puikų darbą – kurk šeimą ir džiaukis gyvenimu. Taip atrodė ir man, kol po kelių metų neatsirado vidinės mintys: „o gal dvasinis pašaukimas, ar nenorėtum būti kunigu?“ Maža apie ką mes pagalvojam, tačiau šios mintys neapleido, nuolat intensyvėjo. Kurį laiką apie tai negalėjau niekam prasitarti: iš vienos pusės bijojau atsakymo, jei Dievas iš tiesų trokšta mane matyti šiame kelyje, o iš kitos – gal tiesiog pats išsigalvoju nebūtus dalykus? Norėjau, kad sprendimas būtų niekieno neprimestas. Kitą vertus, norėjau pabėgti nuo šių minčių. Tad pašaukimo atpažinimas užtruko.

Po kiek laiko prašiau ir dvasios tėvo patarimų. Neapleidau prašymų Dievui, jog parodytų aiškiai, kokiu keliu mane norėtų matyt einant. Laikui bėgant viskas susidėliojo į savas vietas. Ieškomus atsakymus iš Dievo malonės radau per Šventąjį Raštą, maldą, žmones, kurie kalbėjo apie mano galimą pašaukimą, nors nieko jiems nebuvau apie tai prasitaręs, gautus ženklus bei Samuelio grupę, kuri ir renkasi tam, jog ieškantiems padėtų atrasti savąjį pašaukimą. Šios grupės baigiamosiose rekolekcijose kaip niekad aiškiai supratau atsakymą. Prisiminiau emerito vyskupo J. Kaunecko patarimą transliuotą per Marijos radiją – jei trokšti aiškaus Dievo atsakymo, atsinešk klausimą prie Švenčiausiojo Sakramento ir paklausk. Jei užlies ramybė – žinok, jog atsakymas tikras. Taip ir pasielgiau. Adoracijos metu tiesiog paklausiau: Jėzau, ar tikrai nori mane matyti einantį dvasinio pašaukimo keliu? Užliejusi tokia ramybė, kurios iki šiol niekados nebuvau patyręs, bylojo aiškų atsakymą. Tad atsiliepęs į Dievo kvietimą, drauge su Juo žengiu vedamu keliu.