Virtuali ekskursija po seminariją

1993 m. atkurta Vilniaus kunigų seminarija laikinai prisiglaudė Trinitorių vienuolyne Antakalnyje. Netrukus senojo vienuolyno patalpos tapo per ankštos, todėl buvo nuspręsta statyti naujus seminarijos rūmus. Kertinis akmuo pašventintas 1997 m. pavasarį, o statybos darbai baigti 1998 m. vasaros pabaigoje.

Erdvi, moderni Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarija, kurios architektai – Marius Šaliamoras ir Juras Balkevičius, pastatyta ant nedidelės kalvos Kalvarijų gatvės gale. Ties įėjimu stovintis baltas koplyčios kryžius matomas iš labai toli. Iš išorės, o ypač iš paukščio skrydžio seminarijos pastatas savo forma primena laivą, o jos priešakinė dalis – baltą paukštį išskleistais sparnais.

Ekskursiją po seminariją pradėkime nuo koplyčios, įrengtos pirmajame aukšte, netoli pagrindinio įėjimo. Tai svarbiausia vieta čia gyvenantiems ir besimokantiems žmonėms. Keletą kartų per dieną joje meldžiamasi, aukojamos Šv. Mišios.

Koplyčia

Seminarijos koplyčią projektavo ir įrengė Milano arkivyskupijos Sakralaus meno ir liturgijos komisija. Interjero priešakinės dalies ir baldų projektą sukūrė architektai Antonelli Vincenti ir Ernesto Brivio; freską – dailininkas Valentino Vago; bronzos darbus – skulptorius Aleksandro Nastassio. Vitražo autorius – Luigi Timoncini.

Koplyčios priešakinės sienos lange – 10 metrų aukštyn kylantis spalvoto stiklo Švč. Trejybę vaizduojantis vitražas.

Lango šonuose – dvi freskos, du spalvų verpetai, kurie praplečia erdvę. Tapytojas neperša savo įvaizdžių, įprastų figūrų ar veidų. Aplink tik debesys, debesys, o pro juos tik kur ne kur prasimuša vos įžiūrimi angelų kontūrai. Ir toks pat melsvas užrašas kamputyje: „Aš esu Viešpats, Tavo Dievas“. Kairiojoje freskoje – Kristaus Kančia ir Nukryžiavimas, dešiniojoje – Prisikėlimas ir Žengimas į dangų, perteiktas mįslingu ženklu – vėtrungės smaigaliu.

Presbiterijos viduryje – altorius, Kristaus simbolis. Jo rausvo marmuro plokštė susieja mūsų seminariją su Milano arkivyskupija: toks pat marmuras ir Milano katedroje. Ąžuolinį altoriaus pagrindą juosia bronzinė juosta. Jos centre – Jėzaus veidas pagal Turino drobulę. Altoriaus juostoje esantys 12 veidų simbolizuoja apaštalus ir Izraelio giminių skaičių: Naujosios ir Senosios Dievo tautos pamatą. Dvi altoriaus žvakidės vaizduoja šventuosius Petrą ir Paulių.

Kairėje koplyčios pusėje, ant medinės kolonos su rausvu marmuro kryžiumi, stovi tabernakulis. Jį puošia Ostijos motyvas. Virš kalno, iš kurio trykšta gyvojo vandens srovės – sakramentai, – spindi aštuonios žvaigždės. Jos primena, kad amžinasis gyvenimas pasiekiamas aštuonių evangelinių palaiminimų keliu.

Dešinėje koplyčios pusėje – sakykla, papuošta kardu: Dievo Žodis yra tarsi dviašmenis kalavijas, įsmingąs, sužeidžiąs, bet ir ginąs nuo priešų. Šalia jo – bronzinis kryžius, kuriame įkomponuota saulė ir mėnulis, A ir Ω, – Kristaus kančios ir galybės simboliai.

Kryžiaus kelio stotys

Kryžiaus kelio stotis nuaudė dailininkė Salvinija Giedrimienė. Kryžiaus kelio stotys – tai ne dokumentiškai tiksli Biblijos iliustracija, o savita, tyli interpretacija. Dailininkė skirtingo dydžio gobelenus sukomponavo į vientisą trūkinėjančio silueto horizontalę, kurios pavidalas turėjo panėšėti į nuverstą ant žemės kryžių. Kiekvienoje stotyje kartojamas Kristaus su kryžiumi ar kitas vyksmą iliustruojantis motyvas: erškėčių vainikas, Veronikos drobulė, Kristaus marškiniai, Pieta. Kančios istorijos įtampa ir atomazga perteikiama įvairiais atspalviais ir tonais. Itin emocingi, keliantys įtampą yra raudonos spalvos blyksniai neutraliame fone, raudonų, baltų ir pilkų motyvų deriniai.

Kančios istoriją užbaigia Prisikėlimas – tos pačios stilistikos, tik gerokai didesnio formato gobelenas, pakabintas koplyčioje virš įėjimo durų. Jis apvainikavo keturiolikos stočių ciklą. Veržli, šviesos nutvieksta prisikėlusio Kristaus figūra kontrastingai išskirta iš tamsiai žalios augalijos ir dramatiškai mėlyno dangaus. Juodą kančios kryžių Prisikėlime keičia baltas, ryškiai spinduliuojantis kryžius – tikėjimo versmė.

Dailininkės S. Giedrimienės nuaustas Kryžiaus kelias ir Prisikėlimas – patys reikšmingiausi XX a. Lietuvos sakralinės tekstilės kūriniai.

Kiemeliai ir pirmasis aukštas

Mažą jaukų kiemelį supantys Seminarijos pastatai sujungti stačiakampio forma. Vidinis kiemelis – ramybės ir dvasinės atgaivos oazė. Vienoje pusėje akį džiugina sodri veja, vešlūs dekoratyviniai krūmeliai, tarsi savaime prisišlieję prie „patupdytų“ lauko riedulių. Kitoje – smulkiais pilkais akmenėliais užpildyta erdvė. Pačiame centre – mažas baseinėlis su tyliai tekančia vandens srove, o šalia jo – seminarijos globėjas šv. Juozapas, vienoje rankoje laikantis Kūdikėlį, kitoje – leliją, visiško atsidavimo Dievui simbolį.

Šventiniams renginiams, konferencijoms, susitikimams, koncertams skirta moderni konferencijų salė. Jos priešakinės sienos erdvėje kabo stilizuotas kryžius, vieno iš Vakaruose garsios Polders auksakalių dinastijos atstovų kūrinys. Jį seminarijai padovanojo kun. prof. J. Juraitis iš Šveicarijos. Prie įėjimo į salę, ant medinės pakylos mus pasitinka ir išlydi Dievo Motina su Kūdikiu. Tai medinė nežinomo vokiečių dailininko skulptūra, kurią iš kun. Wilhemo Braunso (Kelnas) palikimo Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijai padovanojo ponia Elisabeth Heidekrüger, tarpininkaujant kun. prof. J. Juraičiui. Ikonografinis skulptūros tipas ir jos stilistika leidžia spėti ją buvus sukurtą šiapus Alpių, XIV a. antrojoje pusėje, vėliausiai – XV a. pradžioje. Tai labai vertingas ir unikalus provincinės brandžiosios gotikos pavyzdys.

Antrasis aukštas

Šviesaus marmuro laiptais kylame į antrąjį aukštą. Akį patraukia ant sienos kabantis masyvus S. Giedrimienės gobelenas Lietus nuplauna dulkes (1993). Krikščionybės tiesas autorė perteikia ne iliustratyviai, o kurdama metaforas. Čia dieviškumą menininkė sieja su gamtos vaizdais, pievų ir laukų žaluma, lietaus lašų įvaizdžiu. Koridoriaus gale – Pieta. Ją seminarijai padovanojo Lietuvoje viešėjęs Vokietijos kardinolas J. Em. Joachimas Meisneris.

Antrojo aukšto, kuriame yra auditorijos ir biblioteka, koridoriuose rengiamos įvairios žymių dailininkų parodos. Savo darbus seminarijoje eksponavo iškilūs Lietuvos menininkai A. Kmieliauskas, V. Antanavičius, V. Gurskis, G. Pranskūnas, N. Vilutytė, S. Medytė ir kiti.

Praverkime auditorijų duris. Jų yra šešios. Čia yra viskas, ko reikia akademinėms studijoms. Ant priešakinės sienos – balta magnetinė lenta, virš jos – kryžius. Vidaus interjerą puošia paveikslai – tai nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos moksleivių darbai. Tik didžiojoje auditorijoje nuo galinės sienos į mus žvelgia didinga A. Savickio Pieta.

Seminarijos skaitykla šviesi ir jauki. Skaitytojams sudarytos puikios darbo sąlygos. Dviejose skaityklos patalpose vienu metu gali dirbti 24 skaitytojai. Jų reikmėms – 3 kompiuterinės darbo vietos, skirtos literatūros ir informacijos paieškai vietiniame tinkle ir internete, kopijavimo aparatas. Lentynose – vertingi informaciniai leidiniai, enciklopedijos, žodynai, žinynai, naujausi laikraščiai ir žurnalai. Moderniai įrengtose stacionariose ir mobiliose saugyklos lentynose yra apie 65 000 fizinių vienetų dokumentų.

Seminarijos rūmuose, vestibiuliuose ir kitose bendro naudojimo patalpose erdvu ir šviesu, visur dvelkia ypatinga švara. Tyla, kaip ir gėlės, gausiai žaliuojančios koridoriuose, veikia raminamai ir, matyt, talkina tam, kad čia gyvenantys jauni vyrai galėtų netrikdomi miesto šurmulio susikaupti ir ne tik išgirsti patys save, bet ir pajusti Dievo buvimą.

Iš mokomųjų patalpų neišeidami į lauką patenkame į gyvenamuosius vienviečius ir dviviečius kambarius. Juose nėra prabangos, veikiau akį patraukia kukli ir asketiška aplinka. Ant sienos – aukso spalvos kryželis, baldai – metalinė lova, rašomasis stalas, knygų lentyna, drabužių spinta, vonios kambarėlis (be vonios, tik su dušo kabina), vietinio ryšio telefono aparatas, asmeniniai daiktai. Gyvenamosiose patalpose pasauliečiai (išskyrus klierikų artimiausius giminaičius, seminarijos vadovybę) lankytis negali. Paprastai jie susitinka su klierikais specialiai tam įrengtuose svečių kambariuose pirmajame aukšte. Beje, tame pačiame aukšte ir kita svarbi vieta – valgykla. Čia prie masyvių medinių stalų kasdien pusryčiams, pietums ir vakarienei susirenka visa seminarijos bendruomenė.

Sporto salė ir aplinka

Nusileidę į pusrūsį patenkame į sporto salę su puikia krepšinio ir tinklinio, stalo teniso įranga. Sunkiosios atletikos mėgėjams – speciali patalpa su sunkumų kilnojimo reikmenimis.

Ne ką mažiau įspūdinga ir seminarijos aplinka. Kalvelės apačioje, šalia sporto salės telkšo nedidelė kūdra, šiek tiek dešiniau žaliuoja beržynėlis, besimainančiomis spalvomis žavintis bet kuriuo metų laiku. O už seminarijos tvoros – Jeruzalės Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia, Vilniaus Kalvarijos, Trinapolis, Verkių regioninis parkas.