Šv. Juozapas – seminarijos globėjas

Šv. Juozapas – Švč. Mergelės Marijos sužadėtinis ir Jėzaus globėjas. Šventasis Raštas neperduoda nė vieno jo žodžio, bet šis žmogus dalyvavo svarbiuose Jėzaus neviešojo gyvenimo įvykiuose, kaip antai gimimas, bėgimas į Egiptą, įsikūrimas Nazarete. Evangelijos nekalba nei apie jo mirtį. 

Ilgai Bažnyčios istorijoje jam buvo skiriama labai mažai dėmesio. Nuo XII–XIII a. juo po truputį susidomima, o lemiamas lūžis įvyksta 1870 m., kai popiežius Pijus IX jį paskelbia visuotinės Bažnyčios globėju ir įveda jo iškilmę, švenčiamą kovo 19 d. Popiežius Jonas Paulius II yra parašęs apaštalinį paraginimą Redemptoris custos apie šv. Juozapo asmenį ir misiją.

Dažnai juokaujama, jog seminarija pavadinta šv. Juozapo vardu, nes visi tuometiniai metropolijos vyskupai buvo Juozai. Pradedant statybą, arkivyskupas A. J. Bačkis prašė melstis šv. Juozapui, kad jis šį reikalą paimtų į savo rankas. Ir... kai seminarijos statybai įpusėjus pristigo lėšų, atsirado geradarių, sutikusių paaukoti didžiulę pinigų sumą, bet tik su sąlyga, jog seminarija bus pavadinta šv. Juozapo vardu. Beliko sutikti.
Nors Juozapas nebuvo kunigas, tačiau jo gyvenimo bruožai savaip nušviečia kunigystę.

Vartydami evangelijų puslapius Juozapą visų pirma sutinkame kaip tą, kuris pasimeta užkluptas žinios apie sužadėtinės nėštumą. Pagal žydų paprotį, santuoka buvo vykdoma dviem etapais: pirmiau sudaroma juridinė santuoka, ir tik po tam tikro laiko vyras parsivesdavo žmoną į savo namus. Taigi nepradėjęs gyventi su Marija Juozapas sužino, kad jo sužadėtinė yra nėščia.

Evangelijos smulkiai nepasakoja apie tai, kas tuomet dėjosi Juozapo viduje, bet tai turėjo būti svarstymų ir pasimetimo laikotarpis. Kaip jam elgtis tokioje situacijoje? Juozapas apsisprendžia Mariją tylomis atleisti. Šiuo apsisprendimu Juozapas parodo norintis pasitraukti, susidūręs su Marijos motinystės slėpiniu. Todėl labai taiklūs yra sapne angelo Juozapui ištarti žodžiai: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios“. Angelas taria Juozapui „nebijok“, nes reikėjo daug drąsos patikėti ir priimti Marijos nėštumą kaip Dievo veikimo vaisių. Evangelistas Matas rašo: „atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta“. Šventasis Raštas neperduoda Juozapo žodžių, bet kalba apie jo poelgius. Juozapas tiesiog paklūsta Dievui tikėdamas jo žodžiu.

Kiekvieno žmogaus, o ypač kiekvieno šventojo gyvenimas turi savo veidą. Kaip veido bruožai jį išskiria iš kitų, taip ir gyvenimo bruožai daro jį nepakartojamą. Šv. Juozapas labai aiškiai pažino, ką reiškia pasimesti Dievo veikimo akivaizdoje, jis girdėjo žodį „nebijok“, kad nepaspruktų, bet patikėtų ir atsilieptų į Dievo valią. Todėl jo gyvenimas yra paraginimas kiekvienam krikščioniui nebijoti atsiliepti į Dievo veikimą, kad ir koks neįtikėtinas jis būtų.