Atkūrimas

Vilniaus kunigų seminarijos atkūrimo iniciatorius yra Vilniaus arkivyskupas metropolitas J. Em. kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Jis atvyko į Lietuvą 1992 m. Iki tol vykdyta tarnystė leido gerai pažinti Bažnyčią visame pasaulyje: buvęs Šventojo Sosto diplomatinėje tarnyboje Filipinuose, Kosta Rikoje, Turkijoje, Nigerijoje, daug metų dirbęs Vatikano valstybės Viešųjų reikalų taryboje bei nuncijumi Olandijoje. Susipažinęs su Bažnyčios padėtimi Lietuvoje arkivyskupas pamato, kad labiausiai trūksta gerai parengtų kunigų, atitinkančių laiko dvasią ir gerai pažįstančių savo vyskupijos žmonių poreikius. Ganytojas apsisprendžia kurti naują seminariją, nes pradėjus nuo mažesnės grupelės ir iš pat pradžių sukūrus jiems gerą dvasinį klimatą, bus galima daug greičiau ir efektyviau pasiekti norimų rezultatų.

Oficialiai Vilniaus kunigų seminarija buvo atkurta 1993 m. liepos 16 d. dekretu. Pirmieji studentai – 22 pirmakursiai – susirinko mokslo metų pradžiai po popiežiaus Jono Pauliaus II vizito Lietuvoje 1993 m. rugsėjo 4–8 d. Žvelgiant į pradžios entuziazmą, nesitiki, kad tai galėjo iš tiesų įvykti...

Pirmasis arkivyskupo rūpestis – rasti tinkamų bendradarbių. Pirmiausia jis kreipiasi į JAV gyvenantį Šv. Rašto vertėją prelatą Antaną Rubšį (1923–2002). Progų pasimatyti su prof. A. Rubšiu turėjo kiekvienas seminarijos kursas iki pat 2002 m., kai palydėjome jį į Amžinybę. Profesorius kasmet bent vieną semestrą atvykdavo skaityti Šv. Rašto kursą. Intensyviai, per keletą savaičių, kasdien užduodamas namų darbą raštu, jis mokė biblinės teologijos, Senojo ir Naujojo Testamento egzegezės, Išminties raštijos Senajame Testamente, Dievo ir žmogaus pokalbio teologijos bei kitų dalykų. Tai buvo vienas šviesiausių seminarijos Profesorių, žavėjęs savo auklėtinius ne tik moksline kompetencija, bet ir gyvenimo liudijimu: atrodė tiesiog įsimylėjęs kiekvieną sutiktą žmogų...

Dėstyti Seminarijoje sutinka žymūs išeivijos lietuviai: prof. Jonas Juraitis – filosofiją ir prof. Antanas Paškus – psichologiją. Tai buvo pirmieji atkurtosios Seminarijos profesoriai, pakerėję studentus ne tik erudicija ir laisvu dalyko pateikimu, bet ir šiltu, žaviu bendravimu. Dar ir dabar seminaristai pasakoja linksmas, maloniai nuteikiančias istorijas.

Vadovauti atkurtajai Seminarijai pakviečiamas mons. Kazimieras Vasiliauskas (1922–2002) – kitas mūsų krašto šviesuolis, ištikimybę Kristaus Bažnyčiai ir meilę žmogui 20 metų nešęs per sovietinių lagerių golgotą. Jį kalėjime net bausdavo už Dievo dovaną šiltai bendrauti su žmonėmis...

Šalia Rektoriaus būtinas dvasios tėvas – kitas Seminarijoje gyvybiškai svarbus asmuo. Arkivyskupas kreipiasi į Prancūzijoje garsią Šv. Jono bendruomenę – naują kongregaciją, įsipareigojusią ugdyti naują kartą, prašydamas atsiųsti kompetentingų tėvų dvasiniam seminaristų ugdymui. Ir kaip prieš keturis šimtmečius jėzuitai, taip dabar joanitai mokosi nelengvos lietuvių kalbos... Kol kas paskaitos bus verčiamos. Seminarijos dvasios tėvo pareigos pavedamos vienam iš Kongregacijos įkūrėjų, buvusiam novicijų magistrui tėvui Philippe’ui Marie Mossu. ...per 5 metus Seminarijoje Dvasios Tėvui tikriausiai pravertė ir plieno gamybos inžinieriaus, ir aviacijos karininko profesionalumas...

Kasdienį Seminarijos gyvenimą pirmaisiais metais tvarkė vicerektorius kun. Andrius Narbekovas, kuris kartu su klierikais gyveno, meldėsi, dirbo, prie to paties stalo dalijosi duona. Pats vos prieš metus tapęs kunigu, dabar susidūrė su iššūkiu suprasti jaunų klierikų poreikius. O kaip buvęs gydytojas chirurgas rūpinosi ir jų sveikata.

Paskelbus dekretą apie atkuriamą Vilniaus arkivyskupijos kunigų seminariją ir priėmimą į pirmą kursą, kandidatų susirinko gerokai per dvidešimt, studijuoti pakviesti 22. Užbėgdami įvykiams už akių pasakysime – 13 iš jų tapo kunigais.

Kur pradėti mokslo metus? Seminariją nutarta įkurti Antakalnyje, buvusiame Trinitorių vienuolyne. 1693 m. Jono Kazimiero Sapiegos atsikviesti trinitoriai turėjo didelę biblioteką ir mokyklą, kurioje net 108 metus (1726–1834 m.) mokėsi jaunuoliai, ruošdamiesi stoti į kunigų seminarijas. Iš trinitorių liko tik vardas – po 1863 m. sukilimo caras juos išvijo ir vienuolyną pavertė kareivinėmis. Ir po šimtmečio čia dar šeimininkavo rusų kariškiai, o nuo 1991 m. – Lietuvos karo akademija.

Pradėjus remontą paaiškėjo, kad pastatas visiškai „nugyventas“: supuvusios perdangos, niekam netikusios inžinerinės komunikacijos. Paskutinėmis rugpjūčio dienomis atrodė, kad remonto darbai vargu ar įpusėję: nei langų, nei durų, nei elektros, nei santechnikos, patalpos užgriozdintos statybų šiukšlėmis...

Susirinkusius pirmakursius 2 savaičių rekolekcijoms priglaudė Birštono klebonas Jonas Dalinevičius. Ten visi išvyko kartu su tėvu Philippe’u Marie ir vicerektoriumi kun. Andriumi Narbekovu. Dabar, prisimindami tą metą, jie sako: „Tai buvo labai stipru ir tikra...“.

Rekolekcijoms pasibaigus visi suprato, kad patiems nepridėjus rankų nieko nebus: seserys, iš paskutinių jėgų „stumdamos“ statybininkus, buvo sutvarkiusios vos keletą patalpų: koplyčią – auditoriją ir gyvenamuosius kambarius klierikams; viename jų įrengusios valgyklėlę. Pasikvietęs savo auklėtinius vicerektorius pradėjo įsikūrimo darbą, nors dalis būsimos Seminarijos pastato vis dar buvo remontuojama, o kitoje dalyje šeimininkavo kareiviai – čia dar buvo jų valgykla ir virtuvė.

Tiesą sakant, remonto darbai tęsėsi visą penkerius metus trukusį Seminarijos Antakalnio laikotarpį. Pastatas daugiausia buvo tvarkomas savomis jėgomis. Tuo rūpinosi tuometinis Seminarijos ūkvedys Antanas Panavas. Būdamas architektas jis gerai suprato šio trijų šimtmečių senumo Trinitorių ansamblio vertę ir stengėsi išlaikyti jo autentiškumą. Nors Seminarija turėjo nuolatinį stalių ir dažytoją – švelniai meistriukais šaukiamus, dabar jau Amžinybėn iškeliavusius – Antaną ir Joną, trijų vyrų tokio pastato remontui buvo per maža. Po paskaitų į darbą įsitraukdavo ir klierikai. Jie niekada neužmirš, kaip palėpėje įsirengė koplytėlę: norėdamas patikrinti lubų perdenginius (supuvusius – išmesti), A. Panavas ardė nuo jų molio dangą, o eilėn sustoję 22 jaunuoliai, nuo dulkių užsirišę veidus, vienas kitam perdavinėjo kibirus...

Klierikai dažnai buvo kviečiami talkon. Jie nešiojo skiedinį, plytas, išvalė statybų šiukšlėmis užverstus ventiliacinius kaminus, išardė kieme stovėjusius sandėlius; dvi vasaras dirbo, kol sutvarkė vidinį kiemelį: išnešė statybininkų palaidotas nuolaužas, išrinko akmenis, pasodino akį džiuginančios žalumos...

Seminarijoje nuo pirmųjų metų (iki 2005 m.) tarnauja ir seserų vienuolių bendruomenė. Atkurdamas Seminariją arkivyskupas pabrėžė seserų buvimo svarbą. Tai turėtų būti vienuolinio ir dvasinio gyvenimo liudijimas, klierikų lydėjimas malda ir auka. Nutarus, kad seserys Seminarijoje būtinos, buvo pradėta jų ieškoti. Pasirodo, tai ne taip lengva: nė viena kongregacija neturėjo laisvų seserų, kurias būtų galėjusi siųsti šiai misijai. Tuomet Arkivyskupas pakvietė vienintelę Jam pavaldžią, t.y. diecezinę Vilniaus arkivyskupijos kongregaciją, – Kristaus Karaliaus kongregacijos seseris, kurių pagrindinis tikslas – pagelbėti kunigams. Pasikvietė ir pasakė: „Imkitės jūs! Seminarija turi pradėti veikti šiemet!“

Viena sesuo, palikusi darbą vaistinėje, pasiėmusi maišelį drabužių ir alijošių, „persikraustė“ gyventi į Seminarijos... maisto sandėlį. Lovą užkėlėme ant bulvių maišų, šalia – krūvos lėkščių ir kitokių virtuvės rakandų... Dabar prisiminusi ji pati stebisi, kaip galėjo ryžtis tokiai avantiūrai: gyventi nėra kur, virti taip pat nėra kur: tenka „nuomotis“ viryklės kampą kareivinių virtuvėje, – kas besuskaičiuos, kiek kartų per dieną tais pirmaisiais metais su puodais bėgiota žemyn – aukštyn...

Vienas lauke – ne karys: į pagalbą, metusios Kurijos popierius, atskuba ir kitos seserys, pamažu iš Arkivyskupo namų „išnešdamos“ viską, ko tik reikia besikuriančiai Seminarijai. „Palikit man bent lovą ir šlepetes“, – juokavo Arkivyskupas.

Visi, kuriantys šią Seminariją, tapo tarsi viena šeima. Tai šeimai priklausė ir pats arkivyskupas: kiekvieną savaitę aplankydavo, drąsino, nurodydavo kryptį, palaikydavo... Nors tai buvo patys sunkiausi metai, Seminarijos nepaliko nė vienas klierikas. Dar daugiau – jie patys, vadovų padedami, susikūrė Seminarijos dvasią...

Šių rūpesčių pakako ir antrajam Seminarijos rektoriui – kun. Eigantui Rudokui, ką tik baigusiam dvasinės teologijas studijas Romoje. Juo labiau, kad jo vadovavimo metais Lietuvoje lankėsi ir Vatikano seminarijų kongregacijos prefektas kardinolas Pio Laghi, ir Lietuvos seminarijų apaštalinis vizitatorius J. E. Paulius Baltakis su savo sekretoriumi mons. Antanu Rubšiu (1995 m.). Apaštalinio vizito tikslas – objektyviai įvertinti Lietuvos kunigų formavimą ir savo analize bei pasiūlymais prisidėti prie seminaristų ugdymo.

Baigėsi remontai. Išėjo kareiviai. Tačiau norint patekti į Seminariją reikėjo pereiti per kareivinių postą: kiemas dar buvo bendras... Tiesa, akivaizdžiai pasikeitęs: gėlės prie vartų, gėlės prie bažnyčios, gėlėmis nukrautos Seminarijos palangės...

Seminarijoje gyvena grožio puoselėtojas – tėvas Juozapas Minderis SCJ: Brazilijos lietuvis, šventimų dieną savo kunigystę paaukojęs Lietuvai ir Marijai. Daugeliui klierikų jis buvo asmeninis dvasios tėvas, draugas ir mokytojas. Pedagogas iš pašaukimo, graikų ir hebrajų kalbų žinovas, jis mokė seminaristus įsigilinti į kiekvieną Šv. Rašto žodį, analizuoti originalą ir jo vertimus. Klierikai, išėję tėvo Juozapo mokyklą, tapo „priekabūs“ kiekvienai raidei... O laisvalaikiu – kas bepasvers, kiek ten būta klierikų entuziazmo ir kiek Tėvo Juozapo iniciatyvos – kartu su klierikais gražino aplinką, sodino gėles, tvarkė apleistą Trinitorių bažnytėlę.

Seminarijoje darėsi ankšta. Studijuoja jau du kursai, trys, keturi... Ieškoma sprendimo: „lipdyti“ priestatą? išsireikalauti senąjį Seminarijos pastatą prie Šv. Jurgio bažnyčios? statyti naują? Prisimindamas liūdną senų namų restauravimo patirtį Arkivyskupas apsisprendžia statyti... Pasiūlomos kelios vietos. Tinkamiausia pasirodo ta, kur netoli Jeruzalės bažnyčios, – čia pat Vilniaus Kalvarijos, Trinapolis, Verkių regioninis parkas. Tik kol kas ten – miesto šiukšlynas... Žinoma, pasirinkus šią vietą šiukšles greitai išvežė.

Simbolinis naujos Seminarijos akmuo buvo padėtas 1996 m. rudenį. Apsidairė Arkivyskupas tame nukastame lauke, rado akmenį, atnešė jį į tą vietą, kur numatė būsiant naują pastatą, padėjo ir pasakė: „Čia bus mano Seminarija. Čia jos kertinis akmuo...“. Skelbiamas Seminarijos projekto konkursas. Iš daugelio gerų ir įdomių darbų pasirenkamas jaunų architektų – Mariaus Šaliamoro ir Juro Balkevičiaus – erdvios, šviesios seminarijos projektas.

Tikrasis kertinis akmuo pašventintas 1997 m. pavasarį. Šiam įvykiui įamžinti į pamatą įmūryta metalinė kapsulė, kurioje įdėtas pergamentas su įrašu:

1997 m. kovo 4, šv. Kazimiero, dieną Vilniaus arkivyskupas metropolitas Audrys Juozas Bačkis pašventino Vilniaus kunigų seminarijos koplyčios kertinį akmenį.

Vilniaus kunigų seminarijos projekto autoriai: architektai Marius Šaliamoras ir Juras Balkevičius. Konstruktorius Viktoras Ražaitis. Seminariją stato uždaroji akcinė bendrovė „Meduja“.

Gailestingoji Motina, Švenčiausioji Mergele Marija, Tavo globai ir nepaliaujamai pagalbai pavedame Vilniaus kunigų seminariją. Tebus ji Tavo Sūnaus meilės mokykla ir Dievo garbės židinys.

Kai prasidėjo statybos, Arkivyskupas paprašė seserų kasdien melstis šv. Pranciškaus maldos šv. Juozapui žodžiais:

Šventasis Juozapai, Garbingasis Švenčiausios Mergelės Marijos Sužadėtini, per Švenčiausiąją Jėzaus Širdį suteik mums savo tėvišką globą. Tu gali padėti visuose mūsų reikaluose. Tu žinai, kaip labiausiai negalimus dalykus padaryti galimus. Atkreipk savo tėviškas akis į savo vaikų rūpesčius. Su pasitikėjimu kreipiamės į tave savo sunkumuose ir varguose. Paimk į savo gailestingas rankas šį svarbų reikalą, kuris sukelia mums rūpestį, ir padaryk, kad laimingas jo sprendimas būtų skirtas didesnei Dievo garbei ir jo ištikimų tarnų gėriui. Amen.

Darbai vyko labai sklandžiai, bet juos įpusėjus staiga pritrūko lėšų. Tuomet vieni geradariai atsiuntė laišką ir pažadėjo paaukoti labai didelę sumą su sąlyga, kad Seminarija bus pavadinta... šv. Juozapo vardu. Arkivyskupas sutriko: Seminariją jau nuspręsta pavadinti Gailestingumo Motinos vardu, jau ir antspaudas su Aušros Vartų Marijos atvaizdu yra... Pasiūlė taip pavadinti tik koplyčią, bet geradariai atsisakė aukoti. Beliko sutikti... Ir Seminarijos statyba buvo greitai baigta.

Dažnai klausiama, kodėl Vilniaus kunigų seminarija gavo šv. Juozapo vardą. Paprastai pajuokaujama, kad visi trys metropolijos vyskupai – Juozai, o tuometinio rektoriaus trečias vardas irgi Juozapas...

Seminarija statyta ir visa įranga įsigyta iš geradarių aukų. Šią statybą, kainavusią 17 mln. litų, ypač rėmė Šv. Sostas, Vokietijos, Amerikos, Olandijos, Prancūzijos ir net Pietų Korėjos katalikai. Daugiausia buvo pagelbėta per labdaros organizacijas Renovabis, Kirche in Not, Totus Tuus, Lituanie Porte de l’Aurora. Žinoma, ir visose Lietuvos parapijose buvo rengiamos rinkliavos. Kartais žmonės net savo pensijas atsiųsdavo... Kuklios, bet ypač brangios aukos, tikras „našlės skatikas“. Per tą mažą žmogaus širdies dovaną ateina kitos. Gerų kunigų troškimas suteikia Dievui galimybę veikti per žmones. Arkivyskupijos kurijos archyve – šūsnis laiškų visomis kalbomis, parašytų stilingai ar paprastai, bet dėl to ne mažiau nuoširdžiai.

Statybą baigus, Arkivyskupas kiekvienam darbininkui įteikė padėkos raštą su Seminarijos nuotrauka ir savo parašu. Darbus prižiūrėjo ir koordinavo Arkivyskupijos Ekonomo tarnybos Statybų ir eksploatavimo skyriaus viršininkas Rimantas Dalgėda. Jam talkino menininkas Vytautas Tracevičius. Seminarijos koplyčią projektavo ir įrengė Milano arkivyskupijos Sakralinio meno ir liturgijos komisija.

Seminarija persikelia į naujus namus. Ir… užverda gyvenimas. Geriausia to meto įvykius stebėti skaitant naujosios Seminarijos pirmųjų mėnesių kroniką.

Rugpjūčio 10–30 d.
Darbai darbeliai naujoje Seminarijoje: juk reikia ne tik patalpas išvalyti, bet ir baldus sunešti.

Rugpjūčio 31 – rugsėjo 4 d.
Mokslo metų pradžios rekolekcijos Trinapolyje su tėvu L. Zaremba SJ.

Rugsėjo 7 d.
„Didysis tautų kraustymasis“ į naująją seminariją.

Rugsėjo 10 d.
Pirmoji spaudos konferencija. Salėje – 30 žurnalistų. Tokio susidomėjimo seminarija dar nėra regėjusi.

Rugsėjo 11 d.
Mūsų vyskupai pašventina gyvenamąjį korpusą, įteikiamas simbolinis raktas.

Rugsėjo 14 d.
Seminarijos inauguracija. Kai pradėjom dėkoti – lietuviškai, vokiškai, prancūziškai, itališkai, lenkiškai... – atrodė, kad visas pasaulis mums šią Seminariją statė. O tiek daug garbių svečių iš arti tikriausiai negreit galėsime išvysti: Švietimo kongregacijos prefektas kardinolas Pio Laghi, Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus, Lietuvos Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis ir kiti.

Rugsėjo 19 d.
Dievo palaimos linkėjome pirmajam seminarijos diakonui Vidui Balčiui, o spalio 7 d. – savo arkivyskupui A. J. Bačkiui, sveikindami jį 10-ties metų vyskupystės sukakties proga. Tą pačią dieną seminarijoje lankosi vyskupijos kunigai.

Spalio 27 d.
Šv. Mišias šventėme su vyskupu J. Tunaičiu jo 70-mečio proga. Visam gyvenimui prisiminsime jo pamokslo žodžius: „Medinės taurės – kunigai auksiniai, auksinės taurės – ...“ (nekartosime, nes mūsų taurės tai auksinės...).

Lapkričio 9 ir 16 d.
Artimesnis susipažinimas su pirmuoju kursu.

Lapkričio 21 d.
Seminarijos diena Aušros Vartuose, tad visa seminarija meldžiasi Gailestingumo Motinai.
Gruodžio 5 d. – Seminarijoje atidaryta M. K.Čiurlionio menų gimnazijos mokinių piešinių paroda „Amžinosios Vilniaus akimirkos“.

Gruodžio 8 d.
Pirmojo teologinio kurso įvilktuvės.

Gruodžio 17 d.
Istorinis įvykis: mūsų Seminarijoje Lietuvos visuomenei pristatytas prof. prelato A. Rubšio Šventojo Rašto vertimas!

Gruodžio 19 d.
Visa bendruomenė – ganytojai, dėstytojai, studentai, darbuotojai – susirinkome prie simbolinio Kūčių stalo ir dalijomės pašventintu kalėdaičiu.

Gruodžio 31 d.
Pirmieji kunigystės šventimai Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje: diakonas Vidas Balčius Vilniaus arkikatedroje bazilikoje įšventinamas kunigu.

Kronikoje, žinoma, neatsispindi pagrindinis klierikų darbas – mokymasis. Šiuo metu seminarijoje jau susiformavusi studijų programa ir pedagoginis kolektyvas: paskaitas skaito 34 dėstytojai (iš jų: 6 – habilituoti daktarai, 7 – daktarai, 5 licenciatai).

Nuo 1998 m. rugsėjo seminarijoje pradeda mokytis Kaišiadorių ir Panevėžio vyskupijų klierikai. Tikimasi, kad tai sustiprins bendradarbiavimą tarp metropolijos kunigų. Jų ganytojai vysk. J. Matulaitis ir vysk. J. Kauneckas nuolat rūpinasi savųjų klierikų bendravimu.

Kuo labiausiai džiaugiasi klierikai? Tuo, kad visi turi atskirus kambarius! Senojoje seminarijoje visi gyveno po du ar tris, naujojoje – po vieną, išskyrus pirmakursius, kurie lyg šiurkštūs akmenukai turi vienas į kitą nusitrinti, kad taptų švelnūs. O senbuviai, žinoma, džiūgauja! Klierikas Laimonas ta proga net sparnuotą mintį į „Teesie“ puslapius paleido: „Nei Elohistas, nei Jahvistas, nei senelis Nojus nemini, kad sraigės ar vėžliai savo kiautuose po du, o juo labiau (apsergėk, Aukščiausiasis!) po tris būtų gyvenę. Juk Dievulis žinojo, kad laisvė ir nepriklausomybė – brangiausias dalykas.“

Seminarijoje pradeda veikti kompiuterių klasė su interneto ryšiu, auga bibliotekos fondai.

Ir vėl akys krypsta į tuos, kurie šitą didžiulį vežimą veža, – į seminarijos vadovybę.

Ketverius metus Seminarijai vadovavo t. dr. Hansas Friedrichas Fischeris CO. Jis jau nuo 1976 m. palaiko ryšius su Lietuvos inteligentija, gerai lietuviškai kalba ir yra užgrūdintas Rytų Vokietijos disidentas. Jo vadovavimo metu seminarijoje ypač suaktyvėjo socialinis ir kultūrinis gyvenimas: klierikai pradėjo lankytis Santariškių ligoninėse, bendrauti su benamiais šv. Stepono nakvynės namuose; buvo rengiamos dailės darbų parodos, skambėjo klasikinė muzika. Keletą metų gavėnios metu Vilniaus valstybinis kvartetas Seminarijoje atlikdavo J. Haydno „Septynis paskutinius mūsų Išganytojo žodžius nuo kryžiaus“. T. Fischerio rūpesčiu 1999 m. gegužės 3 d. Lietuvos švietimo ministerija suteikia seminarijai aukštosios mokyklos statusą.

Pradėtus darbus tęsė rektorius kun. dr. Gintaras Grušas – išeivijos lietuvis, prieš 10 m. vadovavęs Popiežiaus apsilankymo Lietuvoje komitetui. Jo rektoriavimo laikotarpiu vėl pradėjo veikti klierikų grupelės, kad kiekvienas asmeniškai kartu su kitais galėtų ruoštis kunigo tarnystei: ne anonimiškai, o turėdamas savo erdvę; vyresniesiems klierikams tai proga prisiimti pastoracinę atsakomybę. Buvo rengiamos įvairios išvykos, atsirado daugiau galimybių asmeniniam vadovybės bendravimui su klierikais.

2002 metai Seminarijai buvo itin svarbūs. Pagaliau įvyko ilgai rengta ir laukta teologinių kursų afiliacija su Popiežiniu Laterano universitetu. Šio siekiant itin daug pasidarbavo vicerektorius kun. dr. Romualdas Zdanys. Mokymo planai, programos ir dėstymo kokybė tikrinama pagal Laterano universiteto lygį. Sutariama keistis profesoriais, tobulinama mokymo bazė. O mūsų studentai, gavę Laterano universiteto teologijos bakalauro diplomą, yra mielai laukiami tolesnėms studijoms Romoje.

Tais pačiais metais išleistas seminarijos choro kompaktinis diskas. Įrašų studija tapo didžioji Seminarijos koplyčia. Gerą savaitę visa Seminarija vaikščiojo ant pirštų galų: tylos – vyksta įrašas! Choro vadovas bei dirigentas maestro Modestas Pitrėnas kartu su visais choristais gali džiaugtis, kad Dievas dosniai palaimino jų darbą.

Nuo 2003 m. seminarija pradėjo naują savo istorijos etapą. Vadovybės gretose vis daugiau buvusių Vilniaus seminarijos auklėtinių: rektorius kun. Robertas Šalaševičius, ugdytojas kun. Žydrūnas Vabuolas, propedeutinio kurso ugdytojas tada dar diakonas Jurgis Vitkovski. Pastovumo ir tvirtumo gyvenimui suteikia jos dvasios tėvas kun. Kęstutis Dailydė, seminarijoje gyvenantis ir dirbantis jau 5 metus. Nuo 2005 rudens jį pakeičia kun. Rimgaudas Šiūlys, tad dabar jau visi vadovybės nariai yra patys baigę Vilniaus seminariją. Klierikai gali džiaugtis jauna vadovybe, o ši – įgyvendinti dar klierikiškų laikų svajones apie seminariją, išreikštas beveik prieš 10 metų kurtoje Chartijoje.

Nuo 2003 m. vasaros stojantieji į seminariją priimami į ... propedeutinį kursą. Pirmąjį nusivylimą pakeičia džiaugsmas dėl išgyvenamo maldos gilumo, bendruomeninio gyvenimo ir artimo meilės tarnystės. O vadovo kun. Vaclovo Volodkovičiaus tėviškas rūpestis padeda įveikti bet kokius sunkumus, neišvengiamus klieriko gyvenime.

Seminarijos gyvenimą ir toliau veda Apvaizda: Dievas kviečia jaunus vyrus į darbą savo vynuogyne, o atsiliepusiuosius rengia seminarijoje. Jei bus drąsuolių, pasiryžtančių atverti širdis Kristui, atkurtosios Vilniaus seminarijos istorija bus rašoma ir toliau.